Įžanga
Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvos laisvosios rinkos institutas savo analitiniuose darbuose atkreipia dėmesį į pagrindines problemas ir trūkumus, bei galimus sprendimus, susijusius su biudžetu. Nors per šį laikotarpį galima pastebėti ir svarbių teigiamų pasikeitimų, esminės probleminės sritys, kurios reikalauja pokyčių, išlieka. Jau antrus metus biudžeto projekte pateikiamos programų efekto ir rezultato vertinimo kriterijų suvestinės, tačiau nedera pamiršti, kad programų finansavimas turėtų būti nustatomas ne tik pagal prognozuojamus programų rodiklius, bet ir pagal praeityje jau pasiektus rezultatus. Rezultatų įvertinimas leistų Seimo nariams pagrįsčiau spręsti, ar nereikia programų peržiūrėti, skiriamą finansavimą padidinti, sumažinti ar iš viso programų atsisakyti.
Biudžeto sudarymo procesuose trūksta
• skaidrumo,
• tikslingumo ir
• efektyvumo.
Skaidrumo trūkumas pasireiškia tuo, kad daugeliu atveju skiriamos daugiamilijoninės sumos be tikslaus išlaidų išskaidymo, klasifikavimo ir aiškinimo. Tikslingumo trūkumo požymis yra tai, kad savo esme biudžetas išlieka institucinis. Nėra jokios sistemos biudžeto lėšų panaudojimo efektyvumui išmatuoti ir nustatyti, ar tikslai apskritai pasiekti, o jei pasiekti, ar tai padaryta mažiausiomis sąnaudomis.
1. Biudžeto lėšų taupymas
Esminis klausimas ekonominės krizės akivaizdoje yra, ar biudžeto lėšos turėtų būti taupomos siekiant sumažinti planuojamą deficitą, ar atvirkščiai, ekonomikos augimas turėtų būti skatinamas viešųjų finansų pagalba. Manome, kad biudžeto lėšo turi būti taupomos dėl kelių priežasčių.
Pirma, planuojamo biudžeto pajamos bus 2,6 milijardo litų mažesnės nei planuojamos išlaidos. Tai reiškia, kad beveik 9 proc. biudžeto išlaidų bus finansuojamos skolintomis lėšomis. Valstybės skolinamasis biudžeto deficito finansavimui yra vartojimas ateities kartų sąskaita, tad skolos našta bus perkelta ateities Lietuvos kartoms – jos turės mokėti didesnius mokesčius, kad grąžintų mūsų skolas. Biudžeto išlaidų finansavimas pasiskolintomis lėšomis yra ypač grėsmingas susiklosčius dabartinei nepalankiai situacijai tarptautinėse finansų rinkose, kur bankai nelinkę skolinti savo menkų finansinių išteklių, o jeigu skolina, taiko labai aukštas palūkanas. Per pastaruosius metus Lietuvos kredito reitingai pablogėjo, jie nuolat žeminami, tad tikėtina, kad rizikos marža, kuri pridedama prie mokėtinų palūkanų labai išaugo
[1]. Tai reiškia, kad jei kas nors ir nutars skolinti Lietuvai, mums tai kainuos dar brangiau – planuojama, kad vien skolos valdymas (t.y. palūkanos) sudarys 3 proc. nacionalinio biudžeto asignavimų. Negalima pamiršti ir to, kad ateinančiais metais planuojama skolintis ne tik biudžeto deficitui finansuoti, bet ir daliai praeities skolų grąžinti, tad bendras Vyriausybės skolinimosi poreikis sudarys net 5,8 mlrd. Lt. Jeigu būtų sutaupytos nacionalinio biudžeto lėšos ir net jei nebūtų biudžeto deficito, Vyriausybei tektų pasiskolinti virš 3 mlrd. Lt. nepalankiomis sąlygomis. Todėl būtų tikslinga taupyti biudžeto lėšas ir skolintis minimaliai reikalingą sumą, o ne vykdyti neatsakingą valstybės finansų politiką.
Antra, centrinės valdžios skola išaugs net 35 proc. nuo dabartinių 14,8 mlrd. Lt. iki planuojamų 20 mlrd. Lt. Vėlgi, tai reiškia, kad šią skolą privalės grąžinti ateities mokesčių mokėtojai, o skolos valdymas (t.y. palūkanos) sudarys esminę kasmetinio nacionalinio biudžeto dalį.
Trečia, biudžeto išlaidų finansavimas skolintomis lėšomis padidintų infliaciją, kadangi smarkiai išaugtų pinigų kiekis rinkoje. Šių metų rugsėjo mėn. vidutinė metinė infliacija sudarė 10,6 proc. Infliacija sumažina vartotojų perkamąją galią; labiausiai brangstant maisto prekėms bei komunalinėms paslaugoms, infliacija skaudžiausiai smogia mažiausias pajamas uždirbantiems Lietuvos gyventojams. Siekiant apsaugoti socialiai labiausiai pažeidžiamus asmenis ir užtikrinti, kad jų perkamoji galia ateityje nemažėja taip sparčiai, kaip kad ji mažėjo šįmet, būtina taupyti biudžeto lėšas ir sumažinti valstybės skolinimosi poreikį.
Ketvirta , prognozuojama, kad ateinančiais metais nacionalinio biudžeto pajamos augs 2,7 proc., tačiau vargu ar galima tikėtis tokio pajamų augimo turint omenyje krizinę ekonomikos situaciją ir jau dabar nesurenkamas biudžeto pajamas. Lėtėjant ekonomikai ir nesurenkant mokestinių biudžeto pajamų, planuojamas biudžeto deficitas dar labiau išaugtų, dar skolintis tektų dar daugiau. Planuojamas biudžeto deficitas jau dabar yra labai arti maksimalaus leidžiamo Maastrichto kriterijaus – 3 proc. BVP. Tad netaupant biudžeto lėšų ir nesurenkant planuojamų biudžeto pajamų, Lietuva pažeistų Maastrichto sutartį ir dar labiau atitolintų euro įvedimo Lietuvoje tikimybę.
Penkta, prognozuojama, kad 2008 m. nacionalinio biudžeto deficitas sudarys beveik 3 mlrd. Lt. Tai reiškia, kad už dešimtadalį šių metų išlaidų turės būti sumokėta ateinančiais metais, tad 2009 m. biudžeto deficitas potencialiai galėtų sudaryti net 6 mlrd. Lt., arba 20 proc. nacionalinio biudžeto ir 6 proc. BVP. Dėl visų aukščiau įvardytų priežasčių, toks deficitas būtų pragaištingas šalies ūkiui, tad būtina itin griežtai taupyti nacionalinio biudžeto lėšas ir atsisakyti visų nebūtinų, netikslingų biudžeto išlaidų, kurios plačiau aptariamos trečioje šios analizės dalyje.
2. Mokestinių lengvatų atsisakymas
Remiantis pastarojo laikotarpio diskusijomis ir tyrimais, akivaizdu, kad derėtų atsisakyti PVM lengvatų, kurios iškraipo vartojimą ir konkurenciją, suteikdamos daliai produktų ar vartotojų išskirtinį statusą. Valstybės kontrolės atlikto audito „Dėl pridėtinės vertės mokesčio lengvatinių tarifų taikymo“ (2006 m. gruodžio 19 d.) išvadose teigiama, kad lengvatiniai PVM tarifai, taikomi mėsai, vaistams ir kitiems produktams, neturėjo reikšmingos įtakos šių produktų kainoms, t. y. neatpigino šių produktų vartotojams. Dėl nustatytų lengvatinių PVM tarifų pirmiausia padidėjo įmonių – produkcijos pardavėjų ar paslaugų tiekėjų – pelnas. Valstybės kontrolė padarė išvadą, kad „lengvatinis PVM tarifas nėra tinkama priemonė produkcijos ir paslaugų kainoms mažinti“ ir rekomendavo Vyriausybei išnagrinėti galimybes „atsisakyti taikomų lengvatinių PVM tarifų; nenustatyti naujų lengvatinių PVM tarifų; taikyti visoms prekėms ir paslaugoms vienodą mokesčio tarifą; sistemiškai vertinti mokesčių lengvatų rezultatyvumą; kasmet apskaičiuoti dėl mokesčių lengvatų negaunamas faktines valstybės biudžeto pajamas“.
Be to, toks žingsnis leistų padidinti biudžeto įplaukas ir siekti mažesnio deficito. Finansų ministerijos duomenimis, 2008 m. vien dėl PVM lengvatų nebuvo gauta apie 425 mln. Pačios reikšmingiausios PVM lengvatos buvo vaistams (90 mln. Lt.), šviežiai atšaldytai mėsai (76 mln. Lt.), keleivių vežimui (35 mln. Lt.), knygoms, laikraščiams ir žurnalams (33 mln. Lt), šviežiai atšaldytai paukščių mėsai (28 mln. Lt.), viešbučių tipo paslaugoms (10 mln. Lt.) ir meno, kultūros ir sporto renginiams (10 mln. Lt.).
Taip pat tikslinga atsisakyti gyventojų pajamų mokesčio lengvatų palūkanoms už būsto kreditą,. Minėta lengvata dirbtinai didino nekilnojamojo turto paklausą, ko pasekoje išaugo nekilnojamojo turto kainos; pakilus kainoms, mažai uždirbantiems asmenims nekilnojamas turtas tapo mažiau įperkamas. Taipogi, lengvata neigiamai įtakojo valstybės finansus: dėl šios lengvatos 2006 m. valstybės biudžetas neteko 68 mln. Lt. pajamų (kas sudarė 1,7 proc. 2006 m. surinkto gyventojų pajamų mokesčio). Tikėtina, kad per pastaruosius metus ši suma dar labiau išaugo, kadangi 2004 – 2006 m. valstybės biudžeto pajamų netekimas dėl šios lengvatos išaugo beveik 3 kartus. Siūlome panaikinti GPM lengvatą naujiems kreditams nuo 2009 m. sausio 1 d., o GPM lengvatą jau paimtiems kreditams panaikinti nuo 2010 m. sausio 1 d.
Taipogi, panaikinus žemės ūkio sektoriui taikomas lengvatas(pelno mokesčio, akcizų, GPM), biudžetas gautų apie 783 mln. Lt.
Visų įvardytų mokestinių lengvatų panaikinimas nacionalinį biudžetą papildytų 1 351,5 mln. Lt.
3. Abejotino tikslingumo valstybės išlaidų pavyzdžiai
Kadangi pagal dabartinę biudžeto sudarymo sandarą neįmanoma kalbėti apie lėšų panaudojimo efektyvumą, čia pateikiami tie valstybės išlaidų pavyzdžiai, kurių finansavimo LLRI siūlo visiškai arba dalinai atsisakyti remiantis vien tik tikslingumo kriterijumi. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, tačiau čia pateikiami opiausi iš jų.ii
Žemės ūkis
Žemės ūkiui skiriama daugiausia bendro finansavimo ir tiesioginių išmokų, lyginant su kitomis Lietuvos ūkio sritimis. Sunku logiškai susieti tokią didžiulę paramą žemės ūkiui su Lietuvos konkurencingumo didinimo bei Lisabonos strategijomis.
2008 m. Žemės ūkio ministerijai planuojama skirti 2 345 mln. Lt. Dalis Žemės ūkio ministerijos programų yra finansuojamos iš ES lėšų, tačiau yra ir programų, finansuojamų vien vietinėmis lėšomis.
Brangiausia vien iš valstybinių lėšų finansuojama programa yra Specialioji kaimo rėmimo programa, kuriai bus skirta 148 mln. Programos tikslas – plėtoti konkurencingą ir efektyvų žemės ir maisto ūkį, gerinti žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų kokybę. Toks finansavimas iškraipo žemės ūkio produktų rinką ir konkurenciją joje, jis neskatina efektyvumo ir našumo.
Taipogi LLRI siūlo visiškai atsisakyti Specialiosios biodegalų gamybos plėtros paramos programos, kadangi biodegalų subsidijavimas iškreipia rinką ir priveda prie neoptimalių sprendimų. Šiai programai numatoma skirti daugiau nei 26 mln. Lt. Biodegalai anglies dioksido emisijų mažinimo požiūriu ar kaip efektyvus energijos šaltinis yra mažai efektyvūs: norint pagaminti 1,3 biodegalų energijos vieneto, reikia sunaudoti 1 energijos vienetą
[2]. OECD skelbia, kad biodegalai gali sumažinti anglies dioksido emisijas daugiausia 3%, o pats biodegalų gaminimas didina žemės ūkio produktų kainas
[3]. Gamtosauginiu požiūriu, aktyvus biodegalų gamybos skatinimas paskatins dirbamos žemės plotų didinimą maistinių kultūrų ar miškų sąskaita. Taigi, biodegalų gaminimas labai nežymiai prisideda prie klimato kaitos mažinimo, tuo pat metu jis įtakoja žemės ūkio produktų kainų kilimą, ir dėl to raginame Seimą atsisakyti Specialiosios biodegalų gamybos plėtros paramos programos.
Specialiajai tiesioginių išmokų ir rinkos reguliavimo priemonių finansavimo programai bus skirtas beveik vienas milijardas litų. Nepaisant to, kad ES išmokos neturi būti kofinansuojamos, ketvirtadalis išmokų (285 mln. Lt.) bus sumokėta iš nacionalinių lėšų. LLRI siūlo atsisakyti šios programos, arba bent jau sumažinti šios programos asignavimus. Kadangi 2009 m. išlaidos šiai programai bus mokamos už 2008 m. ir dabar jų jau negalima atsisakyti, siūlome atsisakyti finansuoti šią programą nuo 2010 m. ir taip sumažinti bent jau 2010 m. nacionalinio biudžeto netikslingas išlaidas.
Verslą kontroliuojančios institucijos
Daugelio analitikų, tarp jų ir LLRI, vertinimu, Lietuvoje yra per daug įvairių iš valstybės lėšų finansuojamų institucijų, kurios stengiasi prisiimti per daug funkcijų ir turi natūralų potraukį plėstis ir didinti savo įtaką.
Teisės instituto 2006 m. atliktame tyrime „Administracinė našta verslui, verslo teisinio reglamentavimo supaprastinimo galimybės“ buvo nustatyta, kad Lietuvoje yra net 152 verslą kontroliuojančios valstybinės institucijos, kurioms lėšos yra skiriamos iš valstybės biudžeto
[4]. Apie pusę institucijų turi biudžete atskiras finansavimo eilutes, o kitoms lėšos paskirstomos per ministerijas. Dažniausiai daugiau kaip pusė šioms institucijoms skiriamų lėšų sudaro išlaidos darbo užmokesčiui, kas parodo, jog tikėtina, jog šiose institucijose yra per didelis etatų skaičius. Pavyzdžiui, iš Nacionalinei mokėjimo agentūrai skirtų 53 mln. Lt., 29 mln. Lt. bus skirti darbo užmokesčiui. Taipogi tikėtina, kad ne visos institucijos yra būtinos ir galbūt galima sujungti keletą giminingų institucijų į vieną, taip taupant lėšas.
Be to, iš biudžeto yra finansuojama begalė kitų įstaigų, neįtrauktų į Teisės instituto „kontroliuojančių institucijų sąrašą“, pavyzdžiui, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, ir kitos.
Dėl per didelio reguliuojančių institucijų skaičiaus ir jų funkcijų dubliavimosi, būtina atlikti visų iš valstybės lėšų finansuojamų institucijų, jų funkcijų ir jų reikalingumo bei efektyvumo analizę. Analizės metu būtini valstybinių įstaigų efektymo rodikliai, kurie leistų tiksliau nustatyti, kurios institucijos deramai atlieka joms pavestas funkcijas, o kurių institucijų galima būtų atsisakyti. Tokia valstybės institucijų analizė yra būtina, nes šioje srityje yra daug erdvės ne tik taupyti valstybės lėšas, bet ir debiurokratizuoti ir supaprastinti daugelį procedūrų, su kuriomis susiduria verslas ir gyventojai.
Užimtumo programos
2008 m. biudžeto projekte yra ryškus lėšų didėjimas institucijoms ir programoms, susijusioms su nedarbu, darbo apsauga, kvalifikacijos kėlimu ir profesinių įgūdžių mokymais.
Ateinančiais metais, kaip ir 2008-aisiais, nedarbingumo mažinimo sričiai ateis daug lėšų iš ES fondų. Už šias lėšas valstybė kurs naujus etatus ir prisiims naujas funkcijas, kurios dažnai turės vėliau būti finansuojamos iš valstybės biudžeto, kai ES pinigai pasibaigs. Pavyzdžiui, penkioms ES lėšomis finansuojamoms programoms (01.05, 02.01, 02.11, 2.57, 60.09) – žmogiškųjų išteklių plėtojimui, neįgaliųjų socialinei integracijai, socialinės aprėpties stiprinimui, Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijos programai bei Europos pabėgėlių fondo programai bus skirta 233 mln. Lt. (iš jų – 171 mln. Lt. ES lėšų.)
Užimtumo didinimo programai bus skirta 164 mln. Lt., arba 66 proc. daugiau nei 2008 m. Vienam šios programos uždavinių „įdarbinti praradusius profesinį ir bendrą darbingumą“ bus skirta 37,9 mln. Lt. – dvigubai daugiau, nei praeitais metais. Planuojama, kad už šiuos pinigus bus išlaikomos 93 socialinės įmonės (2008 m. – 68 socialinės įmonės), kuriose bus įdarbinta apie 2 000 tikslinės grupės asmenų (2008 m. – 1 600 asmenų). Taigi, vieno tokio įdarbinto asmens išlaikymui valstybė skirs bevei 19 tūkstančių litų, arba apie 1 600 litų per mėnesį. Nėra aišku, kokia veikla užsiima ar užsiims tos socialinės įmonės, bei ar ta veikla turės kokios nors naudos, išskyrus nedarbingų žmonių įdarbinimą. LLRI siūlo nešvaistyti valstybės lėšų ir atsisakyti tokių programų, vietoj to restruktūrizuojant pačią bedarbių perkvalifikavimo sistemą.
Socialinė apsauga ir valstybinės pensijos
2008 m. asignavimai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai padidės 12%: nuo 2,3 iki 2,7 mlr Lt.
Valstybinių pensijų, šalpos ir kitų socialinės paramos išmokų programai planuojama skirti 1,4 mlrd. Lt., arba daugiau nei pusę ministerijos išlaidų. LLRI manymu, valstybinių pensijų sistema yra neteisinga ir sukuria atskirą privilegijuotų pensininkų luomą. Dar 2002 m. pateikėme konkrečius pasiūlymus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl valstybinių pensijų sistemos socialinio neteisingumo, finansinio ydingumo ir netikslingumo. Dar sykį siūlome sustabdyti sistemos plėtrą ir palaipsniui iš viso atsisakyti valstybinių pensijų.
Įvairios pašalpos skurdžiai gyvenantiems žmonėms
LLRI manymu, dabartinė pašalpų sistema yra neefektyvi, nes dažnai neskatina žmonių efektyviau susitvarkyti savo gyvenamosios aplinkos. Pavyzdžiui, iš Finansų ministerijos lėšų 100 mln. Lt. bus skiriama finansuoti savivaldybių socialinio būsto fondo plėtrą, 17 mln. Lt. – paramai mažas pajamas gaunančioms šeimoms dėl kuro pabrangimo. Tačiau būtų tikslingiau tuos pinigus tiesiogiai skirti skurdžiai gyvenantiems žmonėms pagal pajamų lygį ir leisti jiems pinigus išleisti savo nuožiūra. Tuomet žmonės būtų suinteresuoti taupyti išlaidas būstui arba kurui, tuo tarpu dabartinė tvarka neskatina taupyti ir ieškoti racionalių sprendimų.
Tiesioginį finansavimą galima būtų taikyti pakeičiant egzistuojančias subsidijas keleivių pervežimui geležinkeliais ar viešuoju transportu miestuose. Būtų efektyviau tiesiog išmokėti socialines pašalpas, atsisakant subsidijų ir leidžiant vargiau gyvenantiems žmonėms panaudoti gautus pinigus savo nuožiūra.
Didelė dalis pašalpų skiriama nepriklausomai nuo pašalpų gavėjų pajamų. Pavyzdžiui, 2009 m. biudžete išmokoms vaikui planuojama skirti 575 mln. Lt. Remiantis 2008 m. LLRI ir tyrimų apklausos grupės RAIT atliktu tyrimu, net pusė asmenų, manančių, kad socialinė parama jiems nereikalinga, per praeitus metus gavo išmokas vaikui.
Todėl LLRI pasisako už vieningą ir integruotą pašalpų sistemą, kai išmokos būtų išmokamos konkrečiam asmeniui, atsižvelgiant į jo pajamas ir neskiriant pinigų atskiroms vartojimo funkcijoms subsidijuoti (pavyzdžiui, šildymui ar transportui.) Tuomet žmogus turėtų galimybę nuspręsti kaip efektyviausiai ir geriausiai panaudoti šias lėšas.
Valstybės investicijų 2009 – 2011 metų programa
Esant ekonomikos lėtėjimui ir poreikiui taupyti, tikslinga atsisakyti dalies tų Valstybės investicijų 2009-2011 m. metų programos investicijų, kurios turi būti pradėtos 2009 m. Manome, kad tikslinga būtų ne tik atsisakyti kai kurių naujai planuojamų investicijų, bet ir įšaldyti kai kuriuos jau pradėtus investicinius projektus, kurių įgyvendinimas nėra gyvybiškai svarbus. Kriterijai, pagal kuriuos derėtų atsisakyti projektų: nepirmo būtinumo projektai; naujai pradedami vykdyti projektai, dėl kurių vykdymo dar nepasirašytos sutartys (arba kurias galima laikinai įšaldyti). Potencialiai nepirmo būtinumo projektų pavyzdžiai: Užutrakio dvaro sodybos pritaikymas turizmo reikmėms (1,8 mln. Lt.), Saulės mūšio pergalės įamžinimas memorialiniu kompleksu (1,5 mln. Lt.), vidaus reikalų sistemos kolegijos statyba ir įrengimas (3 mln. Lt.), I Seimo rūmų rekonstravimas (2 mln. Lt.), transportinių lėktuvų įsigijimas Karinių oro pajėgų programai (76,1 mln. Lt).
4. Išvados
• Siekiant nedidinti centrinės valdžios skolos, neprisidėti prie infliacijos augimo, neperkelti naštos ateities kartoms bei nepažeisti Maastrichto sutarties siūlome radikaliai mažinti nacionalinio biudžeto deficitą. Tikėtina, kad dėl šių metų biudžeto pajamų nesurinkimo, dalis 2008 m. finansinių įsipareigojimų persikels ateinantiems metams, tad visas biudžeto deficitas gerokai viršytų dabartinį planuojamą 2,6 mlrd. Lt. deficitą.
• Derėtų atsisakyti PVM lengvatų, taip pat GPM lengvatų palūkanoms už būsto kreditą, žemės ūkio sektoriaus lengvatas. Šios lengvatos iškreipia rinką, jos dalyvių pasirinkimus. Lengvatiniai PVM tarifai maisto produktams neduoda norimų rezultatų, t.y. nemažina kainos vartotojams. Lengvatos būsto paskoloms dirbtinai skatina nekilnojamojo turto paklausą ir kelia jo kainą. Minėtų lengvatų atsisakymas leistų padidinti pajamas į biudžetą ir mažinti deficitą. 2008 metais vien dėl PVM lengvatų nebuvo gauta 425 mln. Lt. pajamų į biudžetą.
• Vadovaudamiesi biudžeto išlaidų tikslingumo principu, Seimo nariai galėtų atsisakyti arba mažinti finansavimą daugeliui programų ir institucijų šiose srityse:
– žemės ūkio (Specialioji kaimo rėmimo programa, Specialioji biodegalų gamybos plėtros paramos programa, Specialioji tiesioginių išmokų ir rinkos reguliavimo priemonių finansavimo programa),
– socialinės apsaugos (Užimtumo didinimo programa, Specialioji Europos regioninės plėtros fondo programa, Specialioji Europos socialinio fondo programa, Specialioji valstybės paramos gyvenamiesiems namams, butams įsigyti finansavimo programa, Specialioji paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms dėl kuro pabrangimo programa).
– Valstybės investicijų 2009 – 2011 metų programoje. Šios programos iškreipia rinką ir dažnai neefektyviai naudoja mokesčių mokėtojų pinigus.
• Būtina įvesti valstybinių įstaigų efektymo rodiklius ir atlikti valstybės institucijų analizę. Valstybės valdymo srityje yra daug erdvės ne tik taupyti valstybės lėšas, bet ir debiurokratizuoti ir supaprastinti daugelį procedūrų, su kuriomis susiduria verslas ir gyventojai.
[2] Environmental and Energy Study Institute. Biofuels: Energy Balance. 2003 m. spalis.
[3] OECD. Growing bio-fuel demand underpinning higher agriculture prices, says joint OECD-FAO report. 2007 m. liepa
[4] Teisės institutas, Tyrimai. Administracinė našta verslui, verslo teisinio reglamentavimo supaprastinimo galimybės (2006), www.teise.org
