Indėlių draudimą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo steigimo”. Bankų, kuriuose valstybė valdo daugiau nei 51 proc. kapitalo, indėliai kompensuojami, vadovaujantis LR Civiliniu kodeksu.
Nors teisinė bazė parengta, tačiau indėlių draudimas dėl daugelio priežasčių nepradėtas. Pagrindinė negyvybingo indėlių draudimo priežastis – pasirinktos koncepcijos ydos, t.y. biudžetinio finansavimo taikymas, komercinių draudimo taisyklių ignoravimas, privalomas dalyvavimas draudime. Tai ir lemia, kad tariamas indėlių draudimas yra paprasčiausias jų kompensavimas iš biudžeto, kuriam galima rasti ir paprastesnių realizavimo mechanizmų. Seimo aprobuoto indėlių draudimo įgyvendinimas dar neprasidėjo, taigi, nevėlu pasirinkti iš esmės kitokią – savanorišką, tikrais draudiminiais principais paremtą indėlių draudimo sistemą bei realizuoti kitas bankų veiklos saugumą užtikrinančias priemones.
Dėl indėlių draudimo tikslų
Indėlių draudimu paprastai siekiama apsaugoti bankus nuo indėlių išėmimo pavojaus, kylančio dėl panikos ir kitų išorinių priežasčių, bei garantuoti indėlininkų finansinį saugumą.Atsižvelgiant į keliamą tikslą, parenkami tokie draudimo objektas ir principai, kurie leistų tikrai jį pasiekti.
Pasirinkto privalomojo indėlių draudimo nuostatos neapsaugos bankų sistemos nuo panikos, ir tik labai menku mastu užtikrins gyventojų finansinį saugumą, kadangi:
-draudžiama nedidelė gyventojų indėlių dalis, vadinasi likusių indėlių savininkai gali sukelti paniką ir pažeisti banko stabilumą;
-nedraudžiamos įmonių, kurios daugiausiai nukenčia nuo bankų nemokumo, atsiskaitomosios bei terminuotos sąskaitos. Jų mobilumas yra išties didelis, taigi, gali pakirsti banko stabilumą labiau nei gyventojų panika;
-įmonių mokami atlyginimai yra pagrindinis daugelio gyventojų pragyvenimo šaltinis, todėl norint užtikrinti finansinį gyventojų saugumą, nepakanka apdrausti tik jų asmeninius indėlius. Nemažiau svarbu apsaugoti ir įmonių sąskaitose laikomas lėšas.
Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, galima teigti, jog pagrindinis numatyto įgyvendinti indėlių draudimo tikslas, nekeičiant indėlių draudimo principų ar įgyvendinimo mechanizmo, nebus pasiektas arba pasiektas menku mastu.
Geriausiai indėlininkų finansinį saugumą leistų garantuoti tokia draudimo sistema, kurioje indėlininkas yra aktyvus dalyvis, sąmoningai priimantis sprendimą draustis ir mokantis įmokas.Bet kuriam banko indėlininkui, nesvarbu, ar tai būtų fizinis ar juridinis asmuo, turėtų būti suteikta teisė apdrausti savo indėlį (sąskaitą), nepriklausomai nuo jo dydžio bei valiutos. Tokia sistema eliminuotų bet kokį socialinį nepasitenkinimą, kadangi leistų kiekvienam apdrausti indėlį ir garantuotų, kad draudimo lėšos bus naudojamos tik tiems, kurie tokiame draudime dalyvauja. Įmokos, diferencijuotos atsižvelgiant į banko veiklos riziką, leistų ne tik apsaugoti indėlininkus, bet sąlygotų skaidresnę bei patikimesnę bankų veiklą, taptų automatinės bankų priežiūros elementu.
I. Savanoriško indėlių draudimo modelio principinės nuostatos
1. Gali būti draudžiamos bet kokios kliento lėšos banke ( toliau – indėlis). Neribojamas draudžiamo indėlio dydis bei valiuta.
2. Indėlį savanoriškai draudžia indėlininkas. Atidarydamas indėlio sąskaitą, indėlininkas apsisprendžia, ar jis draudžia savo indėlį, ar ne.
3. Draudimo įmoką moka indėlininkas būsimų palūkanų sąskaita, o avansu perveda bankas. (Tai yra kombinuotas indėlio draudimas, nes bankas kredituoja indėlininką jo draudimo įmokai apmokėti).
4. Draudimo įmokos dydis priklauso nuo indėlio termino, rūšies bei banko rizikos laipsnio, o konkretų įmokos dydį, remiantis aktuariniais skaičiavimais, nustato Indėlių draudimo fondas. Draudimo įmoka turėtų priklausyti nuo banko veiklos rizikingumo (mokestis turėtų būti diferencijuotas, įvertinant riziką ribojančių normatyvų laikymąsi). Draudimo įmokų diferenciacija laiduotų sistemos gyvybingumą, saugesnę, patikimesnę ir skaidresnę bankų veiklą.
5. Draudimo išmoka mokama tik už apdraustus indėlius bei sąskaitas, draudiminis įvykis – bankroto bylos iškėlimas bankui.
6. Indėlių draudimo fondas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgauna regreso teisę į kompensuotas sumas. Tikslinga Indėlių draudimo fondo regresinius reikalavimus tenkinti trečiąja eile, kai jau bus patenkinti banko darbuotojų bei kitų kreditorių reikalavimai. Kadangi bankai mokėjo draudimo įmokas, jie “nupirko” indėlininkams draudimą, taigi nėra jokios priežasties Fondo reikalavimus tenkinti pirmiau. Priešingu atveju, būdamas pirmoje eilėje, Indėlių draudimo fondas “prarytų” visas lėšas, skirtas atsiskaitymams su kreditoriais, o fondo veikla tik apsunkintų kreditorių padėtį užuot ją pagerinusi.
Jeigu indėlių draudimo mechanizmas nebūtų keičiamas iš esmės, Seimo aprobuotus gyventojų indėlių draudimo principus reikėtų tobulinti taip, kad jie sudarytų sąlygas privalomojo draudimo ribose maksimaliai pasiekti keliamą tikslą. Šiam tikslui pateikiami pasiūlymai dėl esamos indėlių draudimo teisinės bazės tobulinimo.
II. Dėl Seimo aprobuotų privalomojo gyventojų indėlių draudimo principų
Privalomuoju indėlių draudimu valstybė siekia kompensuoti praradimus nedidelius indėlius turintiems gyventojams ir todėl privalomai juos draudžia. Tačiau valstybė, net ir pasirinkusi tokį draudimo modelį, privalo palikti galimybę atsirasti ir savanoriškam indėlių (bei įmonių sąskaitų) draudimui. Dėl šios priežasties banko mokamos draudimo įmokos turėtų būti skaičiuojamos tik nuo apdraustų indėlių sumos. Priešingu atveju, indėlių draudimo rinka būtų dirbtinai užimta, panaikinamos visos prielaidos atsirasti privačiam, savanoriškam indėlių draudimui.
Dėl draudimo sąlygų suvienodinimo
LR gyventojų indėlių draudimo įstatymas turėtų sudaryti vienodas draudimo (kompensavimo) sąlygas privatiems ir valstybiniams bankams bei jų indėlininkams. Numatyta indėlių draudimo schema neapima valstybinių bankų, kuriuose visus indėlius, net nemokant draudimo įmokų, kompensuoja valstybė. Tokios netolygios teisinės bazės normos pažeidžia konkurenciją tarp komercinių bankų, o taip pat indėlininkų teises, skirtingai traktuodamos valstybinių ir privačių bankų indėlininkus.
Dėl vartojamų sąvokų
LR gyventojų indėlių draudimo įstatyme numatyta, kad “Indėlių draudimo fondas” yra valstybinė įmonė, kurios įsipareigojimų vykdymas praktiškai yra garantuojamas biudžeto lėšomis, jos veikla nesiremia draudiminiais rizikos valdymo principais. Todėl šiame įstatyme draudimo sąvoka yra vartojama klaidingai. Jeigu pasirinktas modelis nebus pakeistas, Indėlių draudimo fondą reikėtų vadinti Indėlių kompensavimo fondu, draudimo kompensaciją – indėlio kompensacija, draudimo įmoką – įmoka Indėlių kompensavimo fondui, draudėją – banku, mokančiu įmokas Indėlių kompensavimo fondui, draudimo objektą – kompensavimo objektu, ir t.t. Tai leistų ateityje, atsiradus tikram draudimui, nepainioti sąvokų.
Dėl draudimo objekto ir sumos
Įstatymas numato, kad draudimo objektas yra Lietuvos bankuose laikomi indėliai, o draudimo suma yra lygi indėlio dydžiui, tačiau ne didesnė kaip 5000 litų ir (arba) šią sumą atitinkanti suma užsienio valiuta. Įstatymo formuluotė neaiškiai nusako, kas vis tik draudžiama:
a) indėlis ar jo dalis iki 5000 litų, ar
b) tik indėliai, neviršijantys 5000 litų.
Įstatymas turi nedviprasmiškai įvardinti draudimo objektą ir sumą, siekiant išvengti neapibrėžtumų, vykdant indėlių draudimą.
Dėl draudimo kompensacijos
Įstatymo numatytą draudimo kompensacijos dydį (80 procentų indėlio sumos) būtina suderinti su LR Civilinio kodekso 463 straipsniu, numatančiu, kad pagal privalomąjį draudimą atlyginama visa draudiminio užtikrinimo suma. Be to, numatant kompensuoti dalį draudimo sumos, dviprasmiška ir komplikuota taptų kreditorių reikalavimų patenkinimo procedūra (pagal Civilinio kodekso 495 str. Fondas turėtų regreso teisę tik į 80 proc. draudimo sumos, neaišku, ar indėlininkas galėtų pretenduoti į likusius 20 proc. draudimo sumos ir jeigu taip, tai kokia tvarka; ar ši suma liktų bankui).
Būtų tikslinga numatyti, kad kompensuojama visa draudimo suma, tokiu būdu Fondas, išmokėjęs kompensacijas, perimtų visų smulkių indėlininkų teises. Tai ne tik racionalizuotų indėlių išieškojimo iš banko procedūrą, bet ir išlaisvintų žmones nuo laiko bei nervų gaišaties.
Dėl draudimo įmokos
Nenumatyta, nuo kokios bazės bus mokamos 1.5 proc. dydžio įmokos fondui: nuo vidutinių metinių gyventojų indėlių, nuo gyventojų indėlių sumos tam tikrai datai. Įmokos bazę turi nustatyti įstatymas, nes tai gali iš esmės įtakoti patį įmokos dydį. Mokėjimo tvarkos bei terminų nustatymo patikėjimas Fondo tarybai palieka interpretacijos bei nepagrįstų sprendimų laisvę. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau įmoka turėtų būti siejama tik su apdraustaisiais indėliais, taip paliekant nišą atsirasti savanoriškam indėlių draudimui.
Dėl teisės į draudimo kompensaciją atsiradimo
Įstatymas numato, kad teisė į draudimo kompensaciją gyventojai įgyja tik tada, kai bankas yra įmokėjęs visą metinę draudimo įmoką. Draudimo įmokų mokėjimo tvarką nustato Fondo taryba. Akivaizdu, kad toks “pavėluotas” teisės į draudimo kompensaciją įgijimas prieštarauja tiek įstatymo keliamiems tikslams, tiek privalomojo draudimo idėjai. Teisė į draudimo kompensaciją turi atsirasti nuo to momento, kai bankui atsiranda prievolė mokėti įmokas. Gyventojai neturi jokių galimybių kontroliuoti, ar bankas laikosi Fondo nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos; kita vertus, tai ir neturi gyventojui rūpėti, nes šias funkcijas privalo ir pajėgia atlikti tik Fondas, kurio pareiga prižiūrėti LR gyventojų indėlių draudimo įstatymo vykdymą. Išbaigtas privalomojo draudimo modelis reikalautų dar griežtesnės įmokų kontrolės – indėlius turėtų teisę priimti tik bankas, laiku mokantis draudimo įmokas. Pasirinktas privalomojo indėlių draudimo modelis žmogui nepaliko jokios sprendimo teisės, todėl įmokų mokėjimo procedūros neturi jo liesti. Priešingu atveju, toks įstatymas ir toks draudimas būtų visiškai beprasmis.
Dėl Fondo statuso, funkcijų bei teisių
Fondas yra valstybės įmonė, todėl valstybė atsako už fondo prievoles, numatytas įstatyme, Fondas neatsako už valstybės prievoles. Tačiau Fondo įstatuose numatyta, kad Fondas už savo prievoles atsako tik tuo turtu, iš kurio gali būti išieškoma pagal įstatymus. Ši netiksli, klaidinanti formuluotė įstatuose perkelta iš LR valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo. Kadangi Fondas yra juridinis asmuo, jis atsako visu savo turtu. Jei manoma, kad Fondas tam tikru turtu neatsako, Fondo įstatai turėtų aiškiai ir nedviprasmiškai nusakyti, koks tai yra turtas, arba duoti konkrečias nuorodas į įstatymus, leidžiančius ar draudžiančius numatytą išieškojimą. Priešingu atveju įstatų formuluotė lieka interpretacijų objektu.
Indėlių draudimą reglamentuojantys teisės aktai nepakankamai tiksliai apibrėžia Fondo vykdomas funkcijas, tačiau jam suteikia ypač dideles teises. LR gyventojų indėlių draudimo įstatymas nurodo, kad Fondas “atlieka kitas fondo įstatuose numatytas funkcijas”, tačiau Fondo įstatai tokių funkcijų nenumato, o duoda nuorodą į tą patį įstatymą – “atlieka kitas funkcijas, susijusias su įstatymo įgyvendinimu”. Fondo įstatai nustato, kad Fondas naudojasi įstatymų suteikta veikimo iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisve. Tiksliai nenustatyti Fondo veiklos principai bei jos apribojimai sąlygos neišvengiamas problemas. Fondo atsakomybė, suteikus jam visas teises, bus tik teorinė – klaidų našta guls ant apdraustųjų pečių.
Įstatymas numato, kad savo įsipareigojimams vykdyti Fondas gali imti paskolas, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kadangi Fondo veikla nėra pagrįsta pelno siekimu ir yra dalinai finansuojama iš biudžeto, vertėtų apsvarstyti, ar tikslinga suteikti Fondui teisę skolintis. Kadangi paskolos imamos su Vyriausybės garantija, jų negrąžinimo atveju skolą dengs Vyriausybė biudžeto lėšomis. Jeigu jau Fondas veikia kompensaciniu principu, finansuojant iš biudžeto, reikėtų nuosekliai laikytis kompensacinio mechanizmo logikos, nepainiojant į šį procesą komercinio skolinimosi. Juk pastarasis, kai teks mokėti skolas su delspinigiais, gali tapti žymiai brangesnis nei indėlių draudimo teikiama nauda.
Dėl Fondo kapitalo
Įstatymo projektas numato, kad “Indėlių draudimo fondo” įstatinis kapitalas bus formuojamas ir 1997 bei 1998 metais didinamas biudžeto lėšomis. Įstatymas patiki Fondo tarybai nustatyti pakankamo kapitalo dydį, kuris būtų formuojamas iš valstybės biudžeto. Įstatymas taip pat numato, jog fondo aktyvams tapus mažesniems už jo įsipareigojimus, lėšos atstatomos taip pat biudžeto lėšomis. Nesuprantama, kuo remiantis buvo numatytas konkretus fondo kapitalo dydis, kadangi ši suma nėra galutinė: bet kokie fondo nuostoliai (ar dėl didelių išmokėtų kompensacijų, ar dėl didelių valdymo išlaidų, ar dėl nekokybiškų investicijų) bus dengiami biudžeto sąskaita.Akivaizdu, kad Fondo kapitalas, jo dydis bei tariamas pakankamumas yra beprasmiški, kadangi už visus Fondo įsipareigojimus garantuoja valstybė biudžeto lėšomis.
Kadangi visi Fondo įsipareigojimai yra siejami su valstybės garantija, bet ne su Fondo turimomis lėšomis, t.y. Fondo autonomija yra fiktyvi, o Fondo lėšos naudojamos tik investicijoms į VVP, tikslinga mokestį indėliams kompensuoti mokėti tiesiai į biudžetą ir neorganizuoti neefektyvaus biudžeto lėšų kilnojimo. Lėšos, sukauptos biudžete leistų pasiekti keliamą tikslą – apsaugoti indėlininkus nuo lėšų praradimo – žymiai mažesniais kaštais visuomenei.
