Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) nuo pat gyvavimo pradžios dalyvavo kuriant bankininkystės įstatymus bei formuojant pinigų politiką. LLRI visada siekė, kad pinigų ūkis būtų skaidrus ir patikimas, o pinigų politika remtųsi taisyklėmis ir būtų apsaugota nuo politinių ir privačių interesų įtakos.
Tęsdamas šią veiklą, LLRI išnagrinėjo šiuo metu svarstomą ir jau trečius metus rengiamą Lietuvos banko pakeitimo įstatymo projektą. Projekte pagal ES reikalavimus stiprinama Lietuvos banko nepriklausomybė bei suformuluotas naujas centrinio šalies banko tikslas – siekti kainų stabilumo. Tačiau LLRI teigia, kad nėra būtina keisti dabar galiojantį pagrindinį Lietuvos banko tikslą (siekti pinigų stabilumo) siekiant įstatymą suderinti su ES teisės aktais.
Įstatymo projekte taip pat nurodyta, kad Lietuvos bankas nuosavybės teise priklauso valstybei, o jos nuosavybę šiame banke išreiškia Lietuvos banko kapitalas. LLRI įspėja, kad, norint apsaugoti valstybės nuosavybę banke, svarbu nedeleguoti bankui funkcijų, galinčių atnešti valstybei nuostolių.
Institutas ragina atsisakyti įstatymo nuostatų, suteikiančių Lietuvos bankui funkciją nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbti oficialų lito kursą, nes tokios projekto nuostatos prieštarauja Lito patikimumo įstatymui. Be to, ES įstatymuose kalbama apie galimas, bet ne privalomas nacionalinių centrinių bankų funkcijas.
LLRI nepritaria, kad Lietuvos banko paskolų užtikrinimui būtų naudojamos valstybės garantijos bei siūlo Lietuvos įstatyme įtvirtinti nuostatą, numatančią, kad užsienio atsargos negali būti naudojamos jokiems kitiems tikslams, išskyrus litams apyvartoje padengti.
Pastabas ir pasiūlymus (žr. toliau) 2001 m. sausio 17d. LLRI pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų bei Ekonomikos komitetams, Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Lietuvos bankui.
Nagrinėjamas įstatymo projektas parengtas, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas siekti Lietuvos banko pagrindinio tikslo bei suderinti Lietuvos banko įstatymą su Europos Sąjungos teisės aktais. Atliekant šią ekspertizę buvo išnagrinėtas Lietuvos banko pakeitimo įstatymas, Lito patikimumo įstatymas, Europos Bendrijos steigimo sutarties VII skyrius (ex-VI skyrius) bei Europos Sąjungos Sutarties 18 Protokolo (ex- 3 Protokolo) dėl Europos centrinių bankų sistemos statuto nuostatos.
Dėl banko nuosavybės
Įstatymo 1 straipsniu keičiama formuluotė valstybės nuosavybei Lietuvos banke apibūdinti. Įstatymo rengėjai siūlo išbraukti žodžius „kuris nuosavybės teise priklauso tik Lietuvos valstybei”, keičiant juos ekonominiu ir teisiniu požiūriu tikslesne nuostata „Lietuvos banko kapitalas nuosavybės teise priklauso tik Lietuvos valstybei”. Toks patikslinimas yra pagrįstas, kadangi nuosavybę išreikšti įmanoma tik vienu būdu – nuosavybe kapitale.
Suprantama, kad bankas, kurio kapitalas priklauso valstybei, ir pats tuo pačiu priklauso valstybei. Tačiau tai nereiškia, kad visas banke esantis turtas priklauso valstybei (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento išvadą). Banke esantis ir jo balanse atvaizduotas turtas gali priklausyti tiek bankui, tiek įvairioms valstybės ir finansų institucijoms. Tokį bankui nepriklausantį turtą atitinka įsipareigojimų pusėje esantys pinigai apyvartoje, komercinių bankų indėliai, vyriausybės indėliai, tarptautinių institucijų paskolos ir t.t. Būtent turto ir įsipareigojimų skirtumas parodo banko kapitalą.
Taigi kapitalas (o tuo pačiu ir valstybės nuosavybė) yra tuo didesnis, kuo didesnis yra skirtumas tarp turto ir įsipareigojimų. Kita vertus, kapitalas yra tuo mažesnis, kuo mažesnis yra šis skirtumas. Tuo atveju, kai skirtumas pasidarys neigiamas, bankas vis dar priklausys valstybei, tik ši privalės dengti susidariusį nuostolį. Todėl siekiant apsaugoti valstybės nuosavybę Lietuvos banke, svarbu nedeleguoti jam funkcijų, galinčių atnešti valstybei nuostolių.
Dėl pagrindinio banko tikslo
Įstatymo 7 straipsniu yra keičiamas Lietuvos banko pagrindinis tikslas – vietoje pinigų stabilumo bankas privalės siekti kainų stabilumo. Šios pataisos pagrįstumas yra abejotinas –bankui bus suteiktas tikslas, kuriam pasiekti jis neturi reikalingų instrumentų, o tikslas, kuris visiškai priklauso nuo banko veiksmų, ir už kurio pasiekimą bankas gali ir turi atsiskaityti, bus panaikintas.
Kainos rinkoje priklauso nuo daugybės veiksnių, kurių nei Lietuvos bankas, nei joks kitas subjektas negali kontroliuoti (pavyzdžiui, naftos kainų pakilimas įtakoja daugybės produktų kainų augimą). Vienintelis kainų dinamikos veiksnys, priklausantis nuo centrinio banko, yra jo leidžiamų pinigų kokybė. Užtikrindamas pinigų stabilumą, bankas eliminuoja pagrindinį neigiamą kainų kaitos veiksnį ir palieka kainas, priklausančias nuo daugybės rinkos veiksnių. Pinigų stabilumą šiuo metu saugo Lito patikimumo įstatymas, kurį vykdydamas bankas automatiškai užtikrina pinigų stabilumą bazinės valiutos atžvilgiu. Kadangi pinigų stabilumas tiesiogiai priklauso nuo centrinio banko ir šalies įstatymų, o kainų stabilumas yra išvestinis dalykas, be to, kainų stabilumas per se nėra vertybė ir siekiamybė, galima padaryti išvadą, kad nebūtina keisti galiojantį Lietuvos banko pagrindinį tikslą (siekti pinigų stabilumo), siekiant suderinamumo su Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutu, kuriame kalbama apie kainų stabilumą kaip pagrindinį Europos centrinio banko tikslą.
Dėl banko funkcijų
Įstatymo 8 straipsnis keičia Lietuvos banko funkcijas. Atkreiptinas dėmesys į šias naujai siūlomas Lietuvos banko funkcijas: „2) formuoja ir vykdo pinigų politiką”, „3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą”, „4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja”. Įstatymo 11 straipsnyje, aptariant banko valdybos funkcijas, apie kurso reguliavimą pasakoma dar daugiau – valdyba nustatinės net ir „oficialaus lito kurso skaičiavimo tvarką”. Tokios įstatymo nuostatos kertasi su Lietuvos Respublikos Lito patikimumo įstatymu, kuris nustato, kad „bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe”. Lito patikimumo įstatymas nustato ir bazinės valiutos ir (ar) oficialaus lito kurso keitimo sąlygas ir procedūrą. Jeigu Lietuvos banko įstatyme, kaip siūloma, neliks galiojančio 48 straipsnio nuostatos, pagal kurią įstatymas galioja tiek, kiek jis neprieštarauja Lito patikimumo įstatymui, bus sukurta pavojinga teisės aktų kolizija. Juo labiau ji yra netoleruotina, kadangi Valiutų tarybos principai, įtvirtinti Lito patikimumo įstatyme, reikalauja sistemos skaidrumo ir pastovumo.
Jeigu šiomis pataisomis siekiama padidinti Lietuvos banko nepriklausomybę nuo Vyriausybės ir suteikti bazinės valiutos ir (ar) oficialaus lito kurso nustatymo funkciją tik Lietuvos bankui, tokios pataisos ir turėtų būti padarytos. Svarbu užtikrinti Valiutų tarybos politikos tęstinumą, o tam būtina numatyti, kad tiek iki lito perrišimo, tiek ir po jo lito kursas negali būti kaitaliojamas, jo padengimas negali būti mažinamas, negali būti pereita prie reguliuojamo lito kurso ir intervencinės centrinio banko politikos. Todėl būtina taisyti įstatymo projekto 8 bei 11 straipsnius, suteikiančius Lietuvos bankui funkciją „nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbti oficialų lito kursą”, o banko valdybai leidžiantį „nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir oficialaus lito kurso skaičiavimo tvarką”.
Siekiant nuosekliai laikytis Valiutų tarybos principų, tikslinga neįtvirtinti ir siūlomos Lietuvos banko funkcijos „formuoja ir vykdo pinigų politiką”, o taip pat atitinkamų valdybos funkcijų, numatytų 11 straipsnio 1, 2, bei 5 punktuose. Veikiant valiutų tarybai, pinigų politikos formuoti ir vykdyti ne tik nebūtina, bet ir kenksminga. Reikia pabrėžti, kad šiuo metu pinigų politika yra praktiškai nevykdoma (išskyrus privalomąsias atsargas), o jeigu jos būtų imtasi, intervencijos sukeltų negatyvių padarinių. Jos ne tik destabilizuotų padėtį rinkoje, neigiamai paveiktų rinkos subjektų padėtį, bet ir sudarytų nuostolių riziką Lietuvos bankui, taigi valstybei.
Toks Lietuvos banko funkcijų apibrėžimas (ir atitinkamas įstatymo ketvirtojo skirsnio taisymas) neprieštarautų Europos Sąjungos sutarties reikalavimams, kadangi Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statute kalbama apie galimas (bet neprivalomas) nacionalinių centrinių bankų funkcijas, taip pat teigiama, kad šie gali vykdyti ir funkcijas, neįvardintas šiame statute, išskyrus atvejus, kai Taryba dviejų trečdalių balsų dauguma nutaria, kad šios funkcijos kertasi su Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko tikslais ir uždaviniais (statuto 14.4 punktas). Atkreiptinas dėmesys į statuto nuostatas, draudžiančias nacionaliniams centriniams bankams skolinti vyriausybei (21.1 punktas), o taip pat numatančias, kad jie gali skolinti kredito institucijoms ir kitiems rinkos dalyviams, jei paskola yra tinkamai užtikrinta (18.1 punktas). Iš šių dviejų nuostatų darytina išvada, kad Lietuvos banko paskolų užtikrinimui neturėtų būti naudojamos valstybės garantijos (taisytina 27 straipsnio 3 dalis).
Ypatingo dėmesio reikalauja ir įstatymo nuostatos dėl Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis. Lito patikimumo įstatymo nuostata dėl šių atsargų paskirties – litams apyvartoje padengti – turi likti nedviprasmiškai galioti. Siekiant išvengti kolizijų, tikslinga ją pakartoti ir Lietuvos banko įstatyme, numatant, kad jokiems kitiems tikslams užsienio atsargos negali būti naudojamos.
Pataisius įstatymo projekto nuostatas dėl vykdomų Lietuvos banko funkcijų, atitinkamai reikėtų taisyti ir ketvirtą įstatymo skirsnį „Lietuvos banko pinigų politika” bei penktą skirsnį „Užsienio atsargos ir operacijos su užsienio finansų ir kredito įstaigomis”.
Dėl banko valdybos
Lietuvos banko valdybos nariais pagal įstatymą galės tapti ir nedirbantys banke asmenys, atitinkantys įstatymo reikalavimus. Toks banke nedirbančių asmenų dalyvavimas valdyboje gerina priimamų sprendimų kokybę ir turėtų būti tęsiamas; tačiau įstatymas turėtų numatyti proporciją, kokia dalis valdybos narių turėtų būti ne banko darbuotojai.
Dėl banko pirmumo teisės
Abejotina įstatymo 53 straipsnio nuostata dėl banko pirmumo ir teisės nurašyti lėšas iš įsiskolinusių kredito įstaigų. Įstatymas numato, kad Lietuvos bankas privalo suteikti paskolas tik tuo atveju, kai jos tinkamai apsaugotos. Pirmumo teisė gali mažinti paskolų teikimo pagrįstumą, o jeigu kredito įstaiga netinkamai panaudos gautą paskolą, jos indėlininkai ir klientai, nurašius Lietuvos bankui priklausančias lėšas, nukentės dar labiau. Siekiant neiškreipti Lietuvos banko santykių su kredito įstaigomis ir nepažeisti trečiųjų asmenų interesų, įstatymas turi nustatyti, kad Lietuvos bankas yra eilinis kreditorių eilės dalyvis.
