Indėlių kompensavimo idėja buvo ir išlieka skirtingai visuomenės vertinama, todėl nusprendus atkurti santaupas, konkretūs kompensavimo būdai ir procedūros turi būti parinkti taip, kad visuomenė nebūtų supriešinama, kad kompensacijos vieniems netaptų našta kitiems. Vienas pagrindinių, plačiausiai naudojamas indėlių kompensavimo, privatizuojant valstybės turtą pagrindimas buvo tai, kad sukauptų indėlių dėka buvo sukurtas Lietuvos turtas. Taigi, vadovaujantis šia logika, kompensavimo mastas turi priklausyti nuo realios valstybės turto vertės, o tempai – nuo įplaukų už jo pardavimą gavimo.
Tačiau nagrinėjamas įstatymo projektas numato konkrečius valstybės įsipareigojimus indėlininkams, visiškai nesiedamas jų su privatizavimo įplaukų apimtimi. Akivaizdu, kad yra pavojus iš privatizacijos visų reikalingų lėšų nesurinkti. Tuomet kompensuotinos lėšos turėtų būti gaunamos pasitelkiant kitus, negu valstybės turto privatizavimo įplaukos, šaltinius. Tokie šaltiniai yra: paskolos, mokesčiai, pinigų emisija. Visi jie gultų neužtarnauta našta ant Lietuvos gyventojų ir ateities kartų pečių, pakirstų ekonomikos reformos eigą. Vargu, ar galima pateisinti, kad sovietinės valstybės politikos padariniai būtų kompensuojami tokia kaina.
Įstatymas nenumato, ar gali būti didinami ar įvedami nauji mokesčiai numatytiems įsipareigojimams vykdyti, ar gali būti vykdoma pinigų emisija. Tačiau vienas iš visų paminėtų šaltinių – paskolos – įvardintas ir įteisintas nedviprasmiškai. Kompensavimas neturėtų remtis jokiomis skolintomis lėšomis, nes:
– nepavykus privatizuoti turtą už numatytą kainą, gautos ir išdalintos paskolos sąlygotų papildomą naštą visiems mokesčių mokėtojams arba pinigų naudotojams (dėl pinigų emisijos);
– tai gali pakirsti privatizavimo procesą bei tapti korupcijos šaltiniu – neviešai ir pigiai privatizuojant užstatytą turtą, kuomet paskola laiku nepadengiama ir turtas atitenka paskolos teikėjui.
Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta naudoti paskolas santaupoms kompensuoti, įstatymas turėtų nustatyti tokio skolinimosi ribas, padengimo šaltinius, sprendimų priėmimo tvarką ir atsakomybę. Paskolos neturėtų būti imamos pirmiausiai iš Taupomojo banko (taip sektų iš įstatymo projekto teksto) ir jokia forma jam primetamos. Taip pat būtina užtikrinti, kad visi bankai, o juo labiau LTB, laikytųsi visų Lietuvos banko numatytų riziką ribojančių normatyvų. Reglamentuojant įkeitimą (4 straipsnio 2 punkto trečioji dalis), tikriausiai norėta pasakyti, kad paskola neturi būti mažesnė kaip 75 procentai bankui įkeičiamo turto. Priešingu atveju, valstybės turtas galėtų būti užstatytas už neribotai mažas paskolas.
Įstatymo projektas numato priskaičiuoti palūkanas už realiai neegzistuojančius indėlius, tokiu būdu dar padidina santaupų kompensavimo naštą, kraunamą kompensacijų negaunantiems gyventojams. Palūkanos yra pinigų skolinimo kaina, o kadangi šiuo atveju jokie realūs pinigai nėra bankui skolinami, nėra ekonominių šaltinių palūkanoms atsirasti. Kita vertus, vadovaujantis įstatymo projekto logika, palūkanos turėtų būti priskaičiuotos ir sumokėtos už visą laiką nuo 1991 metų vasario 26 d. Kadangi kompensacijos yra vienašališkas valstybės veiksmas, prisiimant įsipareigojimus, palūkanų įtraukimas į kompensacijų mechanizmą yra ekonomiškai ir teisiškai beprasmis ir betikslis. Indėlininkas turėtų laukti kompensacijos tol, kol atsiranda realūs pinigai jai išmokėti.
Atsižvelgdami į pateiktus argumentus, siūlome tokius santaupų kompensavimo principus bei procedūras: įstatymas nustato, kokia dalis įplaukų už valstybės turto privatizavimą skiriama santaupoms kompensuoti; palūkanos už kompensuotinas santaupas nepriskaičiuojamos; atkuriamų santaupų sąskaitos papildomos periodiškai arba susikaupus nustatytam privatizavimo lėšų kiekiui ir šiomis lėšomis leidžiama disponuoti iš karto. Galimi du santaupų atkūrimo būdai – laikantis numatyto eiliškumo (prioritetų) arba jo nesilaikant. Pastarasis būdas priimtinesnis tuo, kad kompensacijas, proporcingas prarastoms santaupoms, gautų visi.
Laikantis eiliškumo – jeigu lėšų nepakaktų – nukentėtų nustatytos eilės autsaideriai, bet ne visi gyventojai. Jeigu toks principas pasirodytų priimtinas ir įstatyme būtų paliktas santaupų kompensavimo eiliškumas, reikėtų numatyti, kokia tvarka tenkinamos skirtingų eilių pretenzijos – arba viena po kitos, t.y., patenkinus vienos eilės pretenzijas, pradedamos tenkinti kitos eilės pretenzijos, arba jos tenkinamos tuo pačiu metu, dalimis.
Įstatymas visiškai nereglamentuoja prarastų santaupų kompensavimo paveldėtojams. Neaiški atkuriamųjų sąskaitų atidarymo procedūra: ar asmuo turės pats gauti pažymas apie turėtas santaupas, ar tokie sąrašai bus padaryti centralizuotai.
Netikslinga įstatymu nustatyti, koks bankas turės aptarnauti santaupų kompensavimą. Pavojus yra dvejopas: Taupomajam bankui gali būti primestos jam nenaudingos sąlygos, kuomet jis kitų operacijų pagalba turės subsidijuoti valstybės numatyto kompensavimo aptarnavimą, taigi mažės banko pelningumas. Kita vertus, aptarnavimas gali kainuoti valdžiai brangiau, negu rinkos sąlygomis – paskelbus viešą konkursą ir nustačius laimėtoją. Manome, kad pats atkuriamosios sąskaitos savininkas turėtų mokėti bankui už jo aptarnavimą, todėl reikėtų suteikti žmogui galimybę pasirinkti banką, kuris vykdytų aptarnavimą abiem pusėm priimtinomis sąlygomis. Šiuolaikinės techninės priemonės leidžia patikrinti, ar žmogus turi tik vieną atkuriamąją sąskaitą, nepriklausomai nuo to, ar jos būtų atidaromos viename ar keliuose bankuose.
Privatizavimo lėšų naudojimą reglamentuoja kiti įstatymai, todėl šis įstatymas neturėtų to daryti. Jeigu būtų keičiami privatizavimo įplaukų naudojimą reglamentuojantys įstatymai, reikėtų numatyti, kad privatizavimo įplaukos naudojamos bendra tvarka, patvirtinant ir vykdant valstybės biudžetą.
