Reaguodamas į vykstančias diskusijas dėl maisto kainų reguliavimo Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) primena, kad maisto kainų reguliavimas yra akivaizdus planinės ekonomikos reliktas, nepasiekiantis teigiamų pokyčių ir pirmiausia žalingas vartotojams. Maisto kainų reguliavimas tiesiogiai prieštarauja ūkinės veiklos laisvei, kaip tai suvokiama liberalioje visuomenėje ir garantuojama Konstitucijoje. Toks žingsnis didelę šalies ūkio dalį grąžintų valdžios kontrolei ir nustumtų modernėjančią Lietuvą atgal į totalitarinę ekonomiką.
Kainų reguliavimas – nepagrįstas ir neproporcingas sprendimas. Net ir laikinas maisto prekių kainų reguliavimo įvedimas, argumentuojant sunkia ekonomine situacija, būtų nepateisinamas veiksmas, kuris nusiųstų netinkamą žinią Lietuvos žmonėms apie mūsų ekonominę santvarką ir geresnio gyvenimo vilties šaltinį. Verta pabrėžti, kad Kainų įstatymo nuostatos, leidžiančios laikinas intervencijas į laisvą kainodarą, buvo priimtos 1990 metų liepą, praėjus vos keturiems mėnesiams po Nepriklausomybės paskelbimo, ekonomikos persitvarkymo pradžioje, tačiau nuo to laiko įstatymo nuostatomis niekada nebuvo pasinaudota, tad ir sunkiais pereinamais laikais visuomenė suprato laisvų mainų ir laisvos kainodaros svarbą.
Maisto kainos nebuvo reguliuojamos ir 1999-2002 „Rusijos krizės“ metais, nors gyventojų realios pajamos buvo mažesnės nei dabar. Įvesdama maisto kainų reguliavimą Lietuvos valdžia pasiųstų pasauliui, investuotojams ir tarptautiniams partneriams žinią, kad Lietuvos ekonomikoje neveikia savaiminio reguliavimo mechanizmas, kad ji tvarkoma administraciniu-komandiniu būdu. Tai pastatytų mūsų šalį į vieną eilę su Baltarusija bei Venesuela.
Prie kainų augimo prisideda ir padidinti mokesčiai. Kalbant apie laikinas priemones kainų augimo kontekste, būtina paminėti tai, jog valdžia turėtų skubiai atšaukti „laikinai“, dėl krizės nuo 18% iki 21% padidintą PVM, kuris daro visas prekes 21% brangesnes. Vien sprendimas padidinti PVM, prekes pabrangino papildomai 3 nuošimčiais visiems sunkiu krizės laiku.
Kainų didėjimą lemia pokyčiai rinkoje. Ilgalaikis maisto kainų augimas vyksta dėl pinigų kiekio didėjimo. Trumpalaikiai pokyčiai – dėl paklausos ir pasiūlos pasikeitimo. Kainų pokyčiai yra natūrali rinkos ekonomikos būsena. Augančios kainos nėra nusikaltimas, mažėjančios kainos nėra malonė. Kainų augimą aiškinti „lupikavimu“ ar „godumu“ yra nei teisinga, nei tikslu. Tiek augančios, tiek krentančios kainos yra naudos siekiančių rinkos dalyvių veiksmų pasekmė. O žmonija nėra išradusi geresnės priemonės pažaboti godumą kaip konkurencija.
Pastaruoju metu plintantis požiūris į antkainius, kaip į gryną įmonės pelną, kurį galima lengvai „pridėti“ ir taip pat lengvai apkarpyti, rodo nesupratimą, jog didžiausią prekybinio antkainio dalį sudaro darbuotojų darbo užmokestis (taigi ir mokesčiai), nuoma arba turto bei žemės mokesčiai, banko palūkanos, komunalinės išlaidos – elektra, šildymas.
Pelnas nėra mechaniškai pridedamas prie produktų kainos, kaip kad galvojama, jis yra uždirbamas, apibendrinus visų metų rezultatus, ir jo dydį lemia bendras veiklos ūkiškumas, galimos netektys, realizacijos sėkmė, naujų parduotuvių pasiteisinimas, technologinių investicijų tikslingumas. Netgi dideli atrodantys produktų antkainiai negarantuoja įmonei pelno, būtent todėl ne visi išsilaiko rinkoje.
Konkurenciją padidintų valstybės sukurtų kliūčių panaikinimas. Jei manoma, kad šiuo metu konkurencija yra varžoma, būtina panaikinti dirbtines kliūtis konkurencijai: išlaisvinti įėjimą į rinką, žemės įsigijimą, statybų procedūras. Konkurencijai paskatinti valdžia turėtų saugoti tokias prekybos formas, kaip turgus, kooperatinė prekyba, plačiau ir nevaržomai naudoti patentus ir kitokius būdus, leidžiančius smulkiesiems, pradedantiesiems, šeimoms įeiti į prekybos rinką ir joje išsilaikyti. Smulkioms prekybos įmonėms ypač sunki yra biurokratijos ir prižiūrinčių institucijų našta, dažnai būtent dėl jos šios įmonės užsidaro arba traukiasi į šešėlį, tad kainomis ir konkurencija susirūpinę politikai pirmiausia turėtų imtis atsakomybės už reguliuojančių institucijų sutvarkymą.
Verta pabrėžti, kad būtent siūlomas kainų reguliavimas suvienodintų kainas, pašalintų konkurenciją ir veiktų kaip įteisintas kartelis.
Visos maisto produktų gamybos grandinės dalyviai (ūkininkai, perdirbėjai, tiekėjai, pardavėjai) veikia konkurencinėje rinkoje, kur kainos nustatomos laisvai derantis verslo subjektams. Galutinės maisto kainos Lietuvoje nusistovi ypač konkurencingoje mažmeninės prekybos rinkoje, kuri orientuota į skirtingus pirkėjų segmentus, taiko įvairias nuolaidas. Maisto produktų galima įsigyti ne tik parduotuvėse, bet ir turguje ar tiesiai iš gamintojų. Todėl valstybei nėra jokių pagrįstų priežasčių papildomai kištis į verslo sandorius.
Kainų reguliavimas – netinkamas būdas padėti neturtingiems. Jei daliai žmonių darosi sunku pragyventi, valstybės resursus reikia skirti tinkamiems šalpos mechanizmams, o ne visų maisto prekių kainų reguliavimui.
Kainų reguliavimas neduoda norimų rezultatų. Kainų kontrolės mechanizmai taikomi kitose šalyse (Baltarusija, Kuba, Venesuela) arba kitiems produktams (pvz., elektros, šilumos energija, gamtinės dujos) niekaip neįrodo, kad kainų reguliavimas yra tinkama ekonominės politikos priemonė. Atvirkščiai, patirtys Lietuvoje (pvz., elektros, šilumos energijos, gamtinių dujų) ar užsienio šalyse rodo, kad kainų reguliavimas yra netinkamas būdas siekti žemesnių prekių kainų ar skatinti konkurenciją.
Maisto produktus brangina ES žemės ūkio politika. Būtent kainų kontrolės mechanizmai (importo muitai, palaikomos produktų supirkimo kainos, maisto produktų gamybos mažinimas ir kt.) Europoje palaiko aukštas maisto produktų kainas. Visa Europos Sąjungos žemės ūkio politika yra skirta užtikrinti iš esmės aukštesniam maisto kainų lygiui Europoje. Maisto kainų didinimo palaikymas remiant Europos žemės ūkio politiką ir tuo pat metu išsakoma aukštesnių maisto kainų kritika parodo, kad politikai neturi aiškios ilgalaikės ekonominės vizijos, o koncentruojasi į trumpalaikius, politinius dividendus nešančius veiksmus.
Laisvai nusistovinčios kainos yra būtinos rinkos ekonomikai. Kainų reguliavimas negali užtikrinti ilgalaikių žemesnių kainų, nes reguliavimas veikia tik galutinę kainą. Kainų reguliavimas negali pasiekti, kad maisto prekės būtų gaminamos pigiau ar efektyviau. Tik palankios sąlygos verslui: neribojama veiklos laisvė, laisva tarptautinė prekyba, lankstus darbo santykių reglamentavimas ir maži mokesčiai gali užtikrinti žemas prekių kainas ilgalaikėje perspektyvoje.
Pradėjus nustatinėti galutines prekių kainas ar antkainius, netrukus reikia pradėti reguliuoti ir tarpines žaliavų kainas, vėliau – darbo jėgos kainas, dar vėliau – gyventojų pajamas. Kainų reguliavimas akivaizdus planinės ekonomikos reliktas, kuris rinkos ekonomikoje yra žalingas ir nukreiptas prieš vartotojų interesus.
Kaina yra nepakeičiamas informacijos šaltinis visiems rinkos dalyviams. Pirkėjams aukšta kaina rodo, kurių produktų reikėtų vartoti mažiau, pardavėjams – kurių produktų gaminti daugiau. Kainų mechanizmas užtikrina, kad rinkoje nebūtų ilgalaikio prekių trūkumo ar pertekliaus. Kainų reguliavimas lemia, jog reikalingų prekių pradeda trūkti, nereikalingų yra per daug (kaip tai buvo galima stebėti planinės ekonomikos laikais). Būtent šių tiesų supratimas lėmė, kad 1990 metais Lietuva pasuko laisvos rinkos keliu.
