Šiemet balandžio 1 d. suėjo dešimt metų, kai Lietuvos nacionalinė valiuta – litas – buvo fiksuotu kursu susieta su tvirta užsienio valiuta, o visi apyvartoje esantys litai buvo šimtu procentų padengti užsienio valiutos rezervais. Iš pradžių rezervinė valiuta buvo JAV doleris, vėliau litas buvo persietas prie euro. Tokiai – valiutų valdybos – sistemai gyvuojant jau ištisą dešimtmetį nebelieka abejonių, kad ši sistema išliks iki tos dienos, kai litą apyvartoje pakeis euras. Galima sakyti, kad šiandien Lietuvos pinigų politikoje, skirtingai nei kitose ekonomikos politikose ar tiesiog – politikose, tvyro ramybė. Pinigų politiką vykdantis Lietuvos bankas viešosios nuomonės reitingų lentelėse užima aukščiausias pozicijas ne dėl ko kito, o būtent dėl kokybiškai įgyvendinamo valiutų valdybos mechanizmo, kuris patinka žmonėms dėl savo paprastumo ir patikimumo.
Šiandien žvelgiant į dešimties – vienuolikos metų istoriją, viena vertus džiugu, kad itin svarbioje rinkos ekonomikos srityje buvo įvykdyta, nesuklysime, sėkmingiausia reforma. Pati ilgaamžiškiausia, sklandžiausia, atėmusi iš centrinio banko galimybę manipuliuoti lito kursu, tenkinti grupinių interesų pageidavimus ar tiesiog išmėginti savo galias ir patenkinti profesinį interesą visų žmonių sąskaita. Kita vertus, visa valiutų valdybos principų įdiegimo ir išsaugojimo istorija pamoko, kad geros, pažangios idėjos savo kelią į gyvenimą skinasi itin sunkiai. Ir kuo stipresnė idėja, tuo didesnio pasipriešinimo ji sulaukia. Pasipriešinimas valiutų valdybai buvo milžiniškas. Ji neįtiko politikams, nes tokia sistema atspari politinėms įtakoms – o kuris gi politikas atiduos tokią galingą įtakos mašiną – pinigus? Ši sistema neįtiko akademikams, nes čia tariamam moksliškumui pasireikšti nėra vietos – sistema veikia automatiškai, be aktyvios politikos priemonių. Kliuvo valiutų valdybai ir už tai, kad pasaulyje ji sutinkama kur kas rečiau nei klasikinis aktyvus centrinis bankas. Be Lietuvos, Europoje šią sistemą naudoja Estija, Bulgarija. Dešimties metų istorija vienus privertė permąstyti savo įsitikinimus, o reformos šalininkus – nesigailėti savo puoselėtos idėjos ir dar kartą įsitikinti išdėstytų argumentų už ją teisingumu.
Valiutų valdyba, susiejusi litą su tvirta užsienio valiuta, pasiteisino su kaupu. Kaip ir buvo prognozuota, ji per trumpą laiką pažabojo infliaciją, sumažino palūkanų normas, apsaugojo pinigus nuo politinės įtakos, suteikė žmonėms ir įmonėms galimybę prognozuoti savo ekonominius veiksmus, įkvėpė pasitikėjimo litu. Galiausiai tai parodė, kad jei galima puikiai sutvarkyti net tokias sudėtingas sritis kaip pinigai, tai gal geros reformos pasiteisins ir kitur, kai aktyvią valdžią pakeičia rinkos tvarka. Pavyzdžiui, pensijų sistemoje arba sveikatos apsaugoje.
Įtikinantis valiutų valdybos principus taikiusių šalių pavyzdys įkvepia, pamoko – jis neišnyks be pėdsako, kai nacionalines valiutas pakeis euras. Jau dabar galima prognozuoti, kad konkurencingą ir stabilią ekonomiką kuriančios šalys privalės permąstyti centrinio banko vaidmenį šalių ekonominiuose gyvenimuose. Mintys, kad gal ir Europos centrinis bankas, galėtų perimti kai kuriuos valiutų valdybos elementus, šiandieninių diskusijų kontekste nebeatrodo juokingos ar utopiškos. Geroms idėjoms kelią nutiesti sunku, bet, kaip rodo ir ši Lietuvos patirtis – tikrai verta.
