Kartą pas mane užėjo senyvo amžiaus moteris, anksčiau dirbusi sesute poliklinikoje, dabar – pensininkė. Moters klausimas buvo labai konkretus – apie santaupas, kurias jai pavyko bedirbant sukaupti ir kurias ji tiesiog nori apsaugoti nuo praradimo. Jai atrodė, kad nuolat viešai kalbėdama apie finansus, bankus, pinigus galėsiu duoti vertingą patarimą, tarsi „pagal pažintį“. Tikiu, kad nesaugumas dėl turimų pinigų kelia rūpestį daugeliui, ir tai nėra susiję vien su vagių baime. Kainos auga taip sparčiai, kad net už palūkanas laikomi bankuose, pinigai praranda savo vertę. Toks jausmas, kad jų perkamoji galia tirpsta tarsi smėlis tarp pirštų, nepriklausomai nuo to, kokia pasaulio valiuta pasirinktum laikyti savo santaupas.
Mane aplankiusi buvusi poliklinikos sesutė prisimena savo tėvų pasakojimus apie tarpukario litą, kuris pradžioje buvo sutiktas su nerimu, kaip ir kiekviena naujovė, tačiau vėliau tapo geidžiamu ir patikimu. Lito stabilumą tuomet užtikrino lito padengimas auksu ir Lietuvos banko turimos aukso atsargos šiam įsipareigojimui įvykdyti. „Smetoniškas“ litas buvo viena stipriausių ir stabiliausių valiutų pasaulyje, o juk jam teko atlaikyti ir Didžiosios depresijos laikus. Šiandieninis litas su smetoniškuoju turi vieną bendrą savybę – tvirtą susiejimą, tik šiandien litas pririštas prie euro. Pats euras, o ir doleris, ir kitos pasaulio valiutos šiandien nebėra susietos nei su metalu, nei žaliava ar apskritai kuo materialiu. Centrinis bankas išleidžiamą pinigų kiekį pasirenka ne pagal mainais jiems patikėto aukso kiekį, o šiaip, liaudiškai tariant, „iš lempos“.
Dabar, kai Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija prisiskolino tiek, kad nebeišgali savo skolų grąžinti, šių šalių vyriausybės norėtų, kad Europos centrinis bankas išleistų daugiau eurų šioms skoloms padengti. Europos centrinis bankas komerciniams bankams per tris šių metų mėnesius padovanojo 1 trilijoną eurų, tačiau to šalims negana. Todėl dabar sprendžiamas labai svarbus klausimas, kokį kelią pasirinks euro zona. Išlaikyti pinigų sąjungą nesubyrėjusią, tam aukojant euro perkamąją galią, o gal ir šalių suverenitetus, ar pasiūlyti nedrausmingoms šalims pasišalinti ir kapstytis savo jėgomis.
Lengvų sprendimų valdžioms beviltiškai prasiskolinus jau būti nebegali – kažkas turės patirti nuostolius. Tačiau ši sumaištis euro zonoje suteikia vertingą pamoką ir ypatingą istorinį šansą išvaduoti žmones iš tuščiavidurių, neatsparių pinigų kalėjimo. Vis daugiau ekonomistų pasaulyje prabyla, kad nėra kitos išeities, kaip ištaisyti 1971 metais padarytą klaidą, kai pinigai buvo visiškai atsieti nuo aukso, t.y. nuo tų pinigų, kuriuos rinka pati, valdžios neverčiama ir nekoordinuojama, pasirinko visame pasaulyje. Investuotojams auksas naftalinu nedvelkia, o aukšta aukso ir sidabro kaina parodo du dalykus: kaip nedovanotinai sparčiai nuvertėja popieriniai pinigai ir kaip puikiai metalai išlaiko paklausą.
Būtent dėl to, kad rinkos verdiktu auksas geriausiai atlieka pinigų funkciją, LLRI pasiūlė stabilių pinigų planą, kurio esmė – naujų valiutų, o ir paties euro, susiejimas su auksu, kitaip tariant, aukso standarto įvedimas. Pinigai be tokio tvirto inkaro netinka taupyti, nenaudinga jais gauti pajamas. Tokius prastus pinigus telieka skubėti išleisti. O toks žmonių intuityvus bėgimas nuo tuščiavidurių pinigų kažkodėl yra pavadintas „vartotojiškumu“. Visi šunys už šią ydą sukarti ne ant pinigus spausdinančios valdžios, o kažkodėl – ant kapitalizmo.
Nuo didelių mokesčių žmonės pabėga į šešėlį. Nuo silpnų pinigų jie bėga įsigydami realias gėrybes – žemę, nekilnojamąjį turtą, antikvarą, brangakmenius ar vertybinius popierius. Žmonės skundžiasi, kad viskas brangsta. Brangsta ne viskas – nuolat pinga pinigai. Tačiau tai galima sukeisti vietomis – padaryti, kad kainos kristų, o pinigų vertė augtų. Tai – ne utopija ir ne naftalinas, tai – vienintelis būdas atkurti pinigų reputaciją.
