Europą krečianti skolų krizė ir miglota Graikijos ateitis nepalieka abejingų ir Lietuvoje. LLRI sausio pabaigoje atlikto ekspertinio ekonomikos tyrimo duomenimis, net 33 proc. respondentų teigė, kad didžiausias verslo neapibrėžtumo ir rizikos šaltinis 2012 m. kils dėl euro problemų ir su tuo susijusios eksporto mažėjimo rizikos. Euro problemų rinkos dalyviai šiemet baiminasi net labiau už galimą mokesčių nestabilumą ar rinkiminių metų nulemtą politikų ekonominį populizmą.
Nenuostabu, nes didelė dalis Lietuvos įmonių gyvena arba stipriai „prisiduria“ iš eksporto, o pagrindinė eksporto kryptis yra ES. 2011 m. Lietuvos įmonių eksportas į ES sudarė 61 proc. visų eksporto apimčių, į euro zonos valstybes – trečdalį viso eksporto. Nerimas dėl euro zonos ateities – taip pat ne be pagrindo. Nors Graikijos ir Co krizė siejama tik su besaikiu valdžios išlaidavimu ir nepakeliama skola, ši krizė turi labai glaudžias sąsajas su Europos pinigų politika.
Bendra valiuta stipriai suvaržė besočių valstybių galimybes finansuoti išlaidas tiesiog spausdinant pinigus. Mainais jos gavo didesnį pasitikėjimo kreditą (tokį, lyg skolintum Vokietijai) ir rizikos neatspindėjusias mažesnes palūkanas. Euro architektai puikiai žinojo, kad pinigų spausdinimą gali pakeisti valstybių skolos, tad sukūrė Mastrichto kriterijus, kurių nuolat nesilaikė ir jokių sankcijų už tai nepatyrė viena paskui kitą euro zonos valstybės, įskaitant dabar itin aktyviai drausmės reikalaujančią Vokietiją ir Prancūziją. Beje, išlaidaujančiosios šalys tik formaliai negali „atsispausdinti“ eurų. Pritaikydamas „kritinio skolinimo instrumentus“, Graikijos centrinis bankas jau kurį laiką maitina komercinius bankus „likvidumu“, nes Graikijos komercinius bankus per 2 krizės metus paliko daugiau nei 60 mlrd. eurų, t.y. daugiau nei ketvirtadalis 2010-ųjų sausį laikytų privataus sektoriaus indėlių.
Liepto galas Graikijoje, kur riaušininkai geriau sudegins šalį, nei leis karpyti dosnias viešąsias programas, galų gale apnuogina krizės šerdį – euro pinigų politikos trapumą. Graikijos bėdas galima spręsti ribotų priemonių kombinacija: karpyti išlaidas, kelti mokesčius, paskelbti nemokumą daliai skolos ir spausdinti eurus. Dar galima išmesti Graikiją iš euro zonos ir palikti pačiai srėbti košę, tačiau ir pati Graikija turėtų kapstytis analogiškomis priemonėmis. Pastaraisiais mėnesiais Europoje tik stumdomasi, kas ir kokia dalimi apmokės Graikijos sąskaitas. Dalis naštos neišvengiamai teks euro turėtojams, net ir Graikijai patvirtinus taupymo planus. Kad Graikija būtų gelbėjama monetizuojant skolą (padengiant naujai išleistais eurais) tikisi ne tik Graikijos demonstrantai, bet siūlo ir pats Tarptautinis valiutos fondas. Net kai dalį Graikijos skolos nurašys komerciniai bankai, šie savo likvidumą atstatinės ne kur kitur, o prie ECB paskolų langelio.
Euras tapo padėties įkaitu, ir nėra stiprių saugiklių, jei su ironija neskaičiuotume Merkozy, saugančių stiprų eurą nuo silpno euro. Euras, kaip ir visi kiti dekretiniai pinigai, yra politikų rankose, o kartu su juo šiose abejotino patikimumo rankose yra ir tie, kurie savo rankose laiko eurus. Taigi, Graikijos gaisrai bus užgesinti, tačiau paties euro viražus stebėsim tol, kol šis pinigas bus pastatytas ant kokių nors tvirtesnių pamatų nei silpnos politikų rankos.
