Pasaulio rinkų dėmesį vėl kausto didžiųjų centrinių bankų sprendimai. JAV, Anglijos ir Europos centriniai bankai padidino bazines palūkanas 0,5 proc. punkto, tad dabar šios siekia 4,5 proc. Amerikoje, 3,5 proc. Jungtinėje Karalystėje ir 2,5 proc. euro zonoje.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Europos Centrinio Banko (ECB) posėdį galima laikyti istoriniu: pagaliau centrinis planuotojas pripažino pinigų masės didinimo įtaką infliacijos procesams. Pirmą kartą ryžtasi pripažinti, kad ECB turimą obligacijų portfelį – ir tuo pačiu pinigų masę – būtina mažinti. Nutarta, kad nuo kitų metų kovo, sueinant turimų obligacijų terminui, į ECB sugrįžusios lėšos nebus reinvestuojamos pilna apimtimi. Tiesa, net jei visą planą pavyks įgyvendinti, ECB portfelis sumažės tik apie 2,4 proc. Kadangi nuo pandemijos pradžios jis išaugo 80 proc., veiksmas yra labiau simbolinis, negu turėsiantis praktinių pasekmių. Bet ir kaip simbolinis, ECB balanso mažinimas yra reikšmingas penkiais aspektais.
Pirma, bandymas infliaciją paaiškinti kainų augimu, kuris yra savo esme tautologinis, pagaliau imamas kvestionuoti. Tik pagalvokite, kiek kartų eilinis pilietis turėjo sutrikti, girdėdamas aiškinimus „infliacija – t.y. kainų augimas – yra tokia didelė, nes kainos auga“. Pinigų kiekio veiksniui atsiradus oficialiame ECB diskurse galima tikėtis, kad bus pripažinta, jog erdvę infliacijai suteikė trečdaliu išaugęs pinigų kiekis euro zonoje – o logistikos grandinių sutrikimas bei pandeminės prastovos galėjo taip stipriai padidinti kainas būtent todėl, kad išaugęs pinigų kiekis tai leido.
Antra, didžiausią ECB obligacijų portfelio dalį sudaro valstybių vertybiniai popieriai. Būtent valstybių obligacijos labiausiai išpūtė portfelį pandemijos metu ir šiuo metu sudaro net 97 proc. viso pandeminės programos turto portfelio. Kitaip tariant, pinigų kiekio didinimas, davęs postūmį aukštai infliacijai, iš esmės maitino valstybių-narių išlaidas, o pasekmes patyrėme visi. Jeigu valstybių išlaidoms bus uždėtas bent švelnus ECB apynasris, atsiranda viltis, kad finansų disciplina tarp euro zonos narių ims gerėti.
Trečia, kol su infliacija buvo kovota vien palūkanų didinimu, o pinigų kiekis (ir valstybių finansavimas) nemažėjo, pagrindinis smūgis buvo suduodamas privačiam sektoriui. Palūkanų augimas tokiu ekonomikai sunkiu metu yra iššūkis kiekvienai įmonei ir namų ūkiui. Net ir pripažįstant, kad realios palūkanos vis dar yra neigiamos, jų didinimas kelia įmonėms ir taip be proto išaugusius kaštus ir trukdo pasiskolinti, kai poreikis tam yra didžiausias. Valstybių skolinimuisi augančios palūkanos taip pat yra apynasris, bet visgi smarkiai vėluojantis (nes atiduoti skolas teks kitai valdžiai) ir ne visai tiesioginis, nes spaudžia biudžetą, o ne konkrečias atsakingųjų kišenes.
Ketvirta, ECB politika taps nuoseklesnė. Iki šiol ECB demonstravo judėjimą dviem kardinaliai priešingomis kryptimis. Viena vertus, didino palūkanas. Kita vertus, nemažino pinigų masės, o dar ir ruošėsi paleisti „transmisijos“ apsaugos instrumentą, kurio oficialus tikslas – sumažinti valstybinių obligacijų palūkanas labiausiai prasiskolinusioms Pietų šalims. Akivaizdu, kad jokio poveikio infliacijai tokie prieštaringi veiksmai negalėjo turėti. Dabar gi žadama grįžti prie klasikinės, ribojančios pinigų politikos, kuri, anot klasikos, turi atšaldantį poveikį.
Ir pagaliau, penkta, jeigu ribojančios pinigų politikos tikslas yra „atšaldyti“ ekonomiką, galima suprasti, į kokį akligatvį šiandien jaučiasi įsivaręs ECB. Nuleidęs bazines palūkanas žemiau bet kokių prigimtinių ribų ir privertęs žmones patikėti, kad pinigų ūkį valdantys dėsniai nebeveikia, šiandien ECB priverstas šaldyti ekonomiką pinigų politikos veiksmais. Nors visi ekonomikos indikatoriai rodo, kad šalčio ekonomikoje ir taip gana.
Straipsnis publikuotas verslozinios.lt
