Praėjusią savaitę pasitaikė retoka proga pasidžiaugti, kad Lietuvoje ne viskas blogai. Pamoką, kaip gal atrodyti ekonomikos „dugnas“, šį kartą davė Baltarusija, daugiau nei perpus devalvavusi rublį. Šalyje kilo pati tikriausia suirutė. Žmonių santaupos nuvertėjo, prekių kainos pakilo, baimindamiesi tolimesnio kainų augimo baltarusiai, šluoja parduotuvių lentynas, ir tik pats diktatorius apsimeta nesuprantąs tokio žmonių elgesio. Taigi, jei iš kokios nors kelionės į Baltarusiją jums liko keli tūkstančiai Baltarusijos rublių, galite ramiai juos panaudoti ne pagal paskirtį. Beje, tai ne pirmas ir, greičiausiai, ne paskutinis Baltarusijos rublio devalvavimas. 2009 metų pradžioje Baltarusija devalvavo rublį 20 procentų. Tada Baltarusijos centrinis bankas sakė, kad tokie veiksmai „padidins ekonomikos atsparumą išorinių veiksnių poveikiui“. Šiais centrinio banko teiginiais kažin ar kas tikėjo.
Baltarusija turėjo devalvuoti rublį, nes centriniame banke nebeliko užsienio valiutos, kurią šis galėtų parduoti nustatytu kursu. Taip atsitiko dėl to, kad rublių buvo prileista žymiai daugiau, nei centrinis bankas turėjo užsienio valiutos. Lietuvoje padėtis yra kitokia, nes Lietuvos bankas įstatymu yra įpareigotas laikyti šimtaprocentines užsienio valiutos atsargas, ir litus jis gali leisti tik keisdamas juos į užsienio valiutą. Valiutų valdyba, Lietuvoje veikianti jau daugiau nei 17 metų, yra svarbus pinigų stabilumo garantas, saugantis nuo to, kas dabar vyksta Baltarusijoje.
Visgi, Lietuvoje irgi yra nuomonių, esą aktyvūs centrinio banko veiksmai valiutos srityje būtų padėję sušvelninti krizę. Štai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas tik prieš mėnesį teigė, kad esant krizei reikia didinti vartojimą ir kad mes praleidome progą paleisti monetarinę politiką, ir kad buvo klaida laikyti litą pririštą. Taip išeitų, kad Lietuvos bankas turėjo spausdinti daugiau pinigų, pasinaudodamas įvairiais kanalais jų daugiau išdalinti žmonėms, pavyzdžiui, mokėti pensijas. Tuomet nebūtų „Sodros“ deficito, nereikėtų mokėti milžiniškų palūkanų už paskolas, augtų vartojimas ir ekonomika greičiau atsigautų. Dar daugiau, pasakytų devalvavimo šalininkas, nuvertėjanti valiuta padėtų eksportuotojams. Abejojantiesiems Lukašenka gyvu pavyzdžiu parodė, prie ko priveda pinigų dauginimas. Kainų kilimas, santaupų nuvertėjimas, gėrybių perskirstymas visuomenėje – tai nėra tušti ekonomistų žodžiai. Baltarusijos žmonėms gyvenimas po iliuzinės gerovės periodo šiandien pavirto tikru košmaru. Neatsivėrė jokie nauji prekybos horizontai, tik iškilo aibė naujų problemų.
Blogoji žinia yra ta, kad pinigų nuvertėjimo procesas vyksta ne tik Baltarusijoje, tik kitose šalyse jis ne toks matomas, labiau ištęstas ir ne tokio masto. Kai visi išpūtę akis stebime, į kokias aukštumas kyla aukso ir kitų žaliavų kainos, belieka tik galvą palinguoti: ne auksas ir sidabras brangsta, tai doleris ir euras, ar kita valiuta, pinga. Kaip rašė vienas kolega (V. Kizilov), doleris ir euras, kaip du susikibę įsimylėjėliai, su pagreičiu krenta iš devinto aukšto. Baltarusijos rublis drėbtelėjo iš aukščiau, ir didesniu greičiu.
Lietuvoje esame prisirišę prie euro, todėl lito, kaip ir euro, kursas krenta žaliavų atžvilgiu, todėl stebime kylančias kainas, tačiau neišsitėškiame kaip Baltarusijos rublis. Tačiau jei Lietuvoje nebūtų valiutų valdybos, o pagundos prisigaminti litų krizės akivaizdoje visuomet yra milžiniškos, litas būtų tik rublio kompanionas. Pinigų srityje nėra skirtumo, kokia valdžia – demokratinė ar kišeninė – neatsakingai elgiasi su pinigais, nes abi sukelia lygiai tokias pačias pasekmes: žmonių skurdinimą, ekonomikos pakrikimą. Dabar yra proga pasimokyti iš svetimų klaidų. Nesiverčia liežuvis pasakyti „ačiū“ diktatoriui už šią ekonomikos pamoką – gaila niekuo dėtų žmonių.
