│ Komentaras publikuotas žurnale „Veidas” │
Sparčiai išpopuliarėję bitkoinai – elektroninė, kriptografinė, decentralizuota valiuta – Lietuvoje kelia daug diskusijų. Didelė dalis jų sukasi aplink klausimą, ar aukšta bitkoinų kaina tėra burbulas? Gali būti ir taip, tačiau tai dar nereiškia, kad bitkoinų idėja bevertė. Lygiai kaip susprogus nekilnojamo turto burbului, nekilnojamas turtas netapo niekam nebereikalingas ir nenaudojamas. Todėl daug svarbesnis klausimas yra, ar bitkoinų savybės užtikrins šiai valiutai ilgaamžiškumą?
Bitkoinai atitinka tokias dažniausiai pinigams keliamas savybes kaip dalumas (vieną bitkoiną galima padalinti į 100 mln. dalių), patvarumas (bitkoinai nesidėvi, nes yra nematerialūs), vienarūšiškumas (atskiri bitkoinų vienetai yra visiškai vienodi), saugumas nuo klastojimo (bitkoinų padirbimas yra programiškai neįmanomas) ir portatyvumas (bitkoinų persiuntimas yra ne tik labai greitas, tačiau ir santykinai pigus ar net nemokamas). Pastaroji bitkoinų savybė turi pranašumą lyginant ją su pavedimais kitomis valiutomis per bankus ar kitas mokėjimo institucijas, kurių paslaugos paprastai yra brangesnės.
Vienas iš dažnai išsakomų priekaištų bitkoinams – jie niekuo nepadengti. Tai reiškia, kad bitkoino kaina gali kristi iki 0. Taip yra todėl, kad bitkoinas yra elektroninis įrašas, informacinis vienetas. Jo neįmanoma panaudoti niekaip kitaip, o tik pagal tikrąją jo paskirtį. Todėl jei šios elektroninės valiutos žmonės nebenorės naudoti pagal jos paskirtį, ji taps bevertė. Kai valiutos yra kažkuo dengtos, pvz., auksu, jų vertė negali kristi žemiau aukso vertės. O ji niekada nebus lygi 0, nes auksas naudojamas ne tik mainuose, bet ir turi kitų panaudojimo būdų (pvz., gaminant papuošalus, kompiuterius, kitus elektroninius prietaisus ir pan.).
Tačiau lygiai tokį patį priekaištą galima išreikšti ir didžiausios pasaulio popierinėms valiutoms (JAV doleriui, eurui, Japonijos jenai ir kt.) – jos taip pat niekuo nepadengtos. Teoriškai šias valiutas leidžiantys centriniai bankai laiko rezervą. Tačiau jis laikomas (nominuotas) popierinėmis užsienio valiutomis, o aukso šiuose rezervuose paprastai nepakanka padengti didžiajai daliai į apyvartą išleisto pinigų kiekio. Atėję į centrinį banką juk negalite pareikalauti rezervo, kuriuo padengti šie pinigai. Todėl nutikus blogiausiam pinigų scenarijui popieriniai pinigai taip pat tampa beverčiai. Taip nutiko, pvz., Vokietijoje 1923 metais arba Vengrijoje po antrojo pasaulinio karo. Pinigų pridauginama tiek, kad jų niekam nebereikia, o jų vertė krenta iki 0. Tad vargu, ar bitkoinai kaip niekuo nepadengta elektroninė valiuta šiuo požiūriu labai atsilieka nuo tradicinių popierinių valiutų.
Galima būtų sakyti, kad centrinių bankų leidžiamos valiutos yra saugesnės, kadangi didieji centriniai bankai yra atsakingi už jas. O institucijos atsakingos už bitkoinus – nėra (nes tai decentralizuota valiuta), todėl nėra ir saugumo. Tačiau čia atsakomybė yra painiojama su saugumu. Kaip daugiau policijos nebūtinai reiškia, kad gatvėse yra saugiau, taip ir atsakingos už valiutą institucijos buvimas dar nereiškia, kad ji yra saugesnė (valiutos nuvertėjimo prasme). Popierinės centrinių bankų leidžiamos valiutos stiprumas gali kilti iš to, kad ją leidžiantis centrinis bankas susilaiko nuo jos dauginimo (nors ir turi tokią galią). Arba tai daro per lėtai, kad popierinė valiuta nuvertėtų sparčiai. Pinigų istorijoje iš 609 popierinių valiutų, kurios nebėra naudojamos net 153 arba ketvirtadalis baigė savo gyvenimą dėl hiperinfliacijos.
Tuo tarpu bitkoinų stiprybė kyla iš to, kad jų ribotumas, t. y. maksimalus jų kiekis, užprogramuotas bitkoino architektūroje. Maksimalus jų kiekis yra 21 mln. ir nors jų yra išgaunama, tačiau vis mažėjančiu tempu. Tai yra fundamentalus skirtumas lyginant su centrinių bankų leidžiamomis valiutomis, kurių dauginimas iš esmės niekaip neapribotas. Tai anaiptol nereiškia, kad didžiausių pasaulio valiutų kainos artimiausiu metu svyruos labiau nei bitkoinų kaina. Gali būti ir atvirkščiai. Pirma dėl to, kad gerėjant ekonominei situacijai centriniai bankai paprastai lėtina nuo centrinių bankų priklausantį pinigų dauginimo procesą. Antra, bitkoinai dar nėra plačiai naudojami kaip atsiskaitymo priemonė, todėl jų kaina smarkiai svyruos priklausomai nuo besikeičiančio žmonių ir reguliuotojų požiūrio į šią elektroninę valiutą. Tačiau svarbiausia, kad atėjus kitai ekonominei krizei ir žmonėms vėl suabejojus popierinių pinigų patikimumu, bitkoinai dėl savo savybių galėtų dar labiau išpopuliarėti kaip užuovėja nuo infliacijos ir kaip patraukli alternatyva auksui. Jau ir dabar kai kuriose šalyse (pvz., Argentinoje, Irane) bitkoinai yra populiarūs dėl to, kad nacionalinė valiuta yra nepatikima ar atsiskaitymai ja yra suvaržyti.
Dar viena bitkoinų savybė, išskirianti jį iš popierinių valiutų, yra anonimiškumas. Nors, reikia pripažinti, jis yra sąlyginis. Keičiantis šia valiuta nereikia naudoti tikrojo vardo ir pavardės. Tačiau žinant asmens bitkoino adresą yra įmanoma sekti visus mokėjimus, kurie yra vykdomi šiuo adresu. Siekiant skaidrumo mokėjimai yra registruojami viešai. O sužinoti, koks konkretaus žmogaus bitkoino adresas įmanoma tuomet, kai asmuo perka bitkoinus naudodamasis keityklų paslaugomis.
Tačiau nepaisant tik sąlyginio anonimiškumo, jo bitkoinų valiuta suteikia daug daugiau, nei naudojimasis bankų paslaugomis. Yra nemažai teigiančių, kad šis anonimiškumo poreikis kyla iš žmonių noro pažeisti įstatymus, t. y. prekiauti nelegaliomis prekėmis ar paslaugomis, plauti pinigus ir kt. Tačiau vargu, ar tai vienintelė priežastis. Oficialūs pinigai, ypač elektroniniai, vis dažniau tampa priemone valdžiai stebėti ir kontroliuoti žmonių gyvenimą (ir ne tik ekonominį). Tai ypač aktualu vertinant pastarojo meto tendenciją apriboti grynųjų pinigų naudojimą, kuri, beje, svarstoma ir Lietuvoje. Atsiradusi nauja galimybė stebėti ir kontroliuoti tai, ko anksčiau nebuvo įmanoma, gali tapti svarbiu motyvu valdžiai naujais reguliavimais apriboti žmonių laisvę. O dar svarbiau, techninės galimybės kontroliuoti nebuvimas yra svarbus motyvas nesiimti naujo reguliavimo. Todėl bitkoinų mainai žmonėms gali tapti vis svarbesni kaip alternatyva mažiau anonimiškiems mainams naudojant tradicines valiutas. Tai, kad dalis bitkoinų naudotojų pažeidžia įstatymus nereiškia, jog tai vienintelė šios valiutos paskirtis.
Taigi, ar bitkoinai yra pinigai? Bent kol kas – ne. Jie neatitinka vieno iš labai svarbių pinigų bruožų. Jie nėra visuotinai pripažinta atsiskaitymo priemonė. Parduotuvių, kuriose galima atsiskaityti bitkoinais skaičius didėja, tačiau tai dar ne absoliuti dauguma. Dauguma pasaulio valdžių ir centrinių bankų jų taip pat nepripažįsta kaip tikrų pinigų. Jie nėra įteisinta atsiskaitymo priemonė, jais negalima sumokėti mokesčių ar vesti legalios apskaitos. Kai kurios šalys, tokios kaip Kinija ar Rusija, yra uždraudusi bitkoinų naudojimą. Tačiau nepaisant to, ši valiuta turi savybių, kurios tam tikromis aplinkybėmis yra patrauklesnės už centrinių bankų leidžiamus pinigus. Todėl nereiktų nustebti, jei ateityje šios valiutos naudojimas plėsis.
Klausimas, vertas milijono bitkoinų: ar bitkoinas arba panaši decentralizuota elektroninė valiuta pakeis šiandieninius centrinių bankų leidžiamus pinigus? Jei taip, kartu su šiuo pasikeitimu turės keistis ir visa pinigų ir finansų sistema. Gal bitkonai primins, kad žmonėms patrauklius pinigus leisti gali ne tik valdžia ar centriniai bankai? Pinigų valdžia neišrado, ji juos perėmė iš rinkos. Gal metas pinigams į ją sugrįžti?
