Netrukus Seimas pradės svarstyti du konkuruojančius įstatymo projektus, kurie tiesiogiai susiję su bankuose laikomų lėšų saugumu. Tai, kuris iš įstatymų projektų bus priimtas, parodys įstatymų leidėjų principinį požiūrį, kaip turėtų būti sprendžiamos lėšų (ne)saugumo kredito įstaigose problema. Ar valdžia ir toliau saugos visus indėlius iki tam tikros sumos (už tai neretai turi sumokėti ir mokesčių mokėtojai) ar bus leidžiama gyventojams ir įmonėms patiems susimokėti už tokį saugumą, kuris nepriklausytų nuo laikomos pinigų sumos?
Depozitinės sąskaitos yra Civiliniame kodekse įtvirtintos specialios sąskaitos, kurias turi turėti notarai, antstoliai, teismai. Jose dažnai šių asmenų vardu yra laikomos kitiems asmenims priklausančios lėšos. Dabar galiojančiame Civiliniame kodekse numatyta, kad bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos įstaigos turtą. Todėl iš jų nėra tenkinami kreditorių reikalavimai. Šis reguliavimas panašus į 1998–2001 m. galiojusį pasaugos indėlių institutą. Jis numatė, kad bankas ar kita kredito įstaiga neturi teisės disponuoti pagal indėlių pasaugos sutartį jai perduotais pinigais. Nors ir nebuvo labai populiarūs, pasaugos indėliai suteikė galimybę visiems žmonėms ir įmonėms būti užtikrintiems savo lėšų saugumu. Deja, 2001 m. įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui pasaugos indėlių nebeliko.
Kaip depozitines sąskaitas reguliuoti siūlo minėti du įstatymo projektai? Pirmuoju projektu siūloma priartinti depozitinių sąskaitų reguliavimą prie to, kuris buvo taikomas minėtiems pasaugos indėliams. Siūloma numatyti, kad kredito įstaiga negali disponuoti depozitinėse sąskaitose esančiomis lėšomis. Be to, šios lėšos turi būti privalomai apsaugotos laikant jas pilna apimtimi atskiroje sąskaitoje Lietuvos banke, kredito įstaigoje arba investuojant į likvidų turtą. Kitas variantas – lėšas kredito įstaiga gali apdrausti, gauti joms garantiją.
Svarstant šį pasiūlymą būtina įvertinti, ar visi šie apsaugos būdai yra tinkami ir išties saugūs. Lėšų depozitinėse sąskaitose saugumas kiltų ne iš valstybinių indėlių draudimo, o užtikrinant, kad lėšos pilna apimtimi yra visuomet prieinamos 100 procentų. Palyginimui, bankų likvidumo normatyvas numato, kad banko likvidaus turto ir einamųjų įsipareigojimų santykis negali būti mažesnis nei 30%. Suprantama, tokių sąskaitų paslauga būtų mokama, nes kredito įstaigoms atlikti pavedimus, nuolatos užtikrinti jų atskyrimą ir prieinamumą pilna apimti kainuotų.
Antrasis projektas siūlo depozitinėse sąskaitose laikomas lėšas pripažinti įprastais indėliais ir atsisakyti šių lėšų atskyrimo nuo kreditų įstaigų turto bankroto atveju. Šių lėšų saugumą turės užtikrinti valstybinis indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimas. Tiesa, numatoma, jog indėlių draudėjais bus laikomas kiekvienas asmuo, kuriam priklausančios lėšos laikomos depozitinėje sąskaitoje kito asmens vardu. Dėl to, padidės indėlių draudimo apimtis (nes išmokos iki 100 tūkstančių eurų bus skaičiuojamos ne vienam, o keliems asmenims). Tačiau saugumo šaltinis vis tiek bus ne depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų atskyrimas nuo kito turto, o valstybinis indėlių draudimas. Be to, jis, kaip ir kitų indėlių atveju, galios tik iki 100 tūkstančių eurų.
Taigi, depozitinių sąskaitų apsauga yra pasirinkimas tarp depozitinių sąskaitų lėšų atskyrimo nuo kito turto (ir ne tik bankroto atveju, bet ir įprastinės kredito įstaigos veiklos metu) ir tarp valstybinio indėlių draudimo.
Ką pasirinkti? Yra trys svarbūs argumentai, kodėl reikėtų rinktis pirmąjį variantą.
Pirma, realus depozitinių sąskaitų turto atskyrimas ir jų nuolatinio prieinamumo užtikrinimas leistų įtvirtinti lėšų apsaugą pilna apimti, t. y. neapsiribojant 100.000 EUR
Antra, toks reguliavimas neužkrautų papildomos naštos valstybiniam indėlių draudimui. Už tokią apsaugą turėtų sumokėti patys depozitinių sąskaitų savininkai. Šis principas yra svarbus ir jo trūksta dabartinėje sistemoje.
Dabar visi indėliai apdrausti vienodai ir tai sukuria savotišką saugumo iliuziją. Skatina žmones mažiau galvoti apie tai, į kokią kredito įstaigą jie deda savo lėšas. Motyvu laikyti lėšas konkrečioje kredito įstaigoje dažnai tampa siūlomų palūkanų dydis, o ne kredito įstaigos veiklos skaidrumas ar patikimumas. Tokia sistema neigiamai atsiliepia ir mokesčių mokėtojams. Kadangi bankų mokamų įmokų į indėlių draudimo fondą neužtenka padengti visoms indėlių draudimo išmokoms. Pvz., per 2013 VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kredito unijų ir Ūkio banko draudžiamiesiems įvykiams iš Finansų ministerijos skolinosi 845,9 mln. Lt. 2014 m. pradžioje ši įmonė iš viso LR Vyriausybei buvo skolinga 2,7 mlrd. Lt.
Taigi, indėlių draudimas ir toliau suteiktų indėliams tam tikrą apsaugos lygį. Tačiau depozitinės sąskaitos paslaugos įsigijimas tarnautų žmonėms ir įmonėms kaip papildomas saugumo garantas. Žinoma, siekiant to reikėtų teisiškai užtikrinti galimybę depozitines sąskaitas turėti ne tik išskirtiniais atvejais ar išskirtinėms profesijoms, bet visiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Gali būti, jog šio saugumo garanto reikės tik nedidelei daliai rinkos dalyvių. Tačiau tai nėra priežastis nenumatyti tokios galimybės teisės aktuose.
Trečia, toks depozitinių sąskaitų reguliavimas atitiktų ir teismų praktiką. Teismas 2013 m. patenkino antstolių prašymą pripažinti, kad „Snoro“ banko depozitinėse sąskaitose laikytos lėšos nėra banko nuosavybė. Nors galiojančios Civilinio kodekso nuostatos nėra pilnos, jos lėšas depozitinėse sąskaitose atskiria nuo kitų lėšų tik bankroto atveju, to nereikalaujama įprastinės banko veiklu metu. Tačiau panaikinti ir šį atskyrimą ir depozitines sąskaitas prilyginti įprastiems indėliams būtų nenuoseklu teisminės praktikos atžvilgiu.
Finansų sektoriuje daug problemų kyla tuomet, kai žmonės priima sprendimus, bet nėra atsakingi už šių sprendimų neigiamas pasekmes. Valstybinis indėlių draudimas yra geras to pavyzdys. Įstatymų leidėjai turi galimybę patobulinti depozitinių sąskaitų reglamentavimą ir leisti žmonėms prisiimti atsakomybę ir pasirūpinti savo lėšų saugumu patiems ir iš savo kišenės. Tai būtų žingsnis į priekį.
