Prieš šventes Europos Sąjungos (ES) finansų ministrai susitarė dėl pagrindinių bankų bendro pertvarkos mechanizmo (Single resolution mechanism) gairių. Šis mechanizmas yra ES bankų sąjungos dalis. Dėl bendro bankų priežiūros mechanizmo (Single supervisory mechanism) susitarta jau anksčiau. Bankų pertvarkymo mechanizmu siekiama nuimti bankų finansinių problemų ir bankrotų naštą nuo mokesčių mokėtojų. Norima, kad bankai patys mokėtų už savo sektoriaus problemas ir kad prasta šalies bankų finansinė padėtis nebūtų grėsmė šalių viešiesiems finansams, kaip nutiko Airijoje ar Ispanijoje.
Tačiau vertinant bankų sąjungos gebėjimą spręsti ES šalių bankinio sektoriaus problemas būtina užduoti esminį klausimą, kuris, beje, beveik nesvarstomas diskutuojant dėl bankų sąjungos gairių. Ar nauji pakeitimai priartina bankų sektorių prie rinkos ir jos dėsnių, ar atvirkščiai – nutolina nuo jos?
Ar gelbėjimo fondo užteks išgelbėti?
Ignoruotume didelę bankų veiklos specifikos dalį, jei teigtume, kad bankai šiandien veikia rinkos sąlygomis. Finansų sektorius yra vienas iš labiausiai reguliuojamų sektorių, o iškilus finansinėms problemos bankai gelbėjami mokesčių mokėtojų pinigais. Taip yra ne tik dėl to, kad bankai yra sisteminės ir greitai besimultiplikuojančios rizikos šaltinis, bet ir dėl to, kad per komercinius bankus yra vykdoma pinigų politika. Dėl to bankų bankroto klausimas dažniausiai tampa ne rinkos, o politinis sprendimas. Bankų indėliai yra draudžiami valstybinėmis garantijų sistemomis, bankų kapitalo struktūra ir kiekis – atidžiai prižiūrimi. Bankams leidžiama veikti dalinių atsargų pagrindu – taip jiems faktiškai suteikiant teisę kurti pinigus. Ši teisė ir yra jų sisteminės rizikos šaltinis.
Bankų sąjungos kūrėjų noras, kad už bankų klaidas ir blogus finansinius rezultatus mokėtų patys bankai, yra geras. Jis tarsi priartina bankų veiklą prie rinkos dėsnių, pagal kuriuos už savo veiklos padarinius turi atsakyti patys bankai. Nuo 2008 m. sprendžiant bankų finansines problemas jiems buvo suteikta daugiau nei 470 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų lėšų, tai yra milžiniška suma (metinis Lietuvos BVP yra apie 34 mlrd. eurų).
Bankų pertvarkos mechanizme yra numatytas fondas, kuris bus sudaromas iš pačių bankų sumokamų įmokų. Iš pradžių fondą sudarys tik palaipsniui augantys šalių nacionaliniai fondai, į juos ir pateks bankų sumokamos įmokos. Šie nacionaliniai fondai bus kaupiami 10 metų nuo mechanizmo veikimo pradžios 2016 m. Sukaupti pinigai 2026 m. bus sujungti į bendrą fondą, kurio dydis sieks 55 mlrd. eurų. Finansinė pagalba ES bankams, kai tokios prireiks, pereinamuoju laikotarpiu bus teikiama būtent iš nacionalinių fondų, o nuo 2026 m. – bendro fondo.
Tačiau palyginus pertvarkymo fondo dydį, planuojamą 2026 m. (anksčiau jis bus dar mažesnis) – 55 mlrd. eurų su 470 mlrd. eurų, t.y. ta suma, kuri buvo panaudota bankų gelbėjimui šios krizės metu, akivaizdu, jog šis fondas yra per mažas, kad iš jo būtų galima finansuoti ES valdžių apsisprendimą gelbėti bankus jų pačių pinigais.
Dar nėra iki galo aišku, kur bus ieškoma papildomų lėšų, jei bus išnaudotas bankų įmokomis finansuojamas pertvarkos fondas. Kalbama, kad pereinamuoju laikotarpiu iki 2026 m. nacionaliniai fondai galėtų skolintis iš kitų šalių kaupiamų tokių pat fondų. Galbūt tam tikrais atvejais bus skolinamasi iš 500 mlrd. eurų siekiančio Europos stabilumo fondo, kurio pirminė paskirtis yra ES šalių viešųjų finansų problemų sprendimas ir kuris finansuojamas iš mokesčių mokėtojų lėšų, nors Vokietija tam ir priešinasi. Kol kas negalima užtikrinti, kad ir vėl nebus imtasi gelbėti bankus mokesčių mokėtojų pinigais iškilus bankų problemoms ateityje ir išnaudojus santykinai menkas bankų gelbėjimo fondo lėšas.
„Bail-in“ taisyklės – pusė žingsnio į priekį?
Bankų sąjungos pertvarka taip pat numato vadinamas „bail-in“ taisykles. Jomis įtvirtinama, kad bankų finansinės problemos pirmiausia bus sprendžiamos ne gelbėjimo fondo ar mokesčių mokėtojų, o didžiausių indėlininkų ir kreditorių lėšomis, t.y. bus nurašoma dalis jų banke turimo turto.
Ir vėl galima būtų sakyti, jog tai bankų veiklos reguliavimo artinimas prie atsakomybės principų, kai už savo klaidingus sprendimus pasirenkant investicijų kryptį bent dalimi savo turto atsako patys investuotojai. Tačiau „bail-in“ taisyklės paveiks tiks didžiuosius investuotojus, smulkiesiems indėlininkams ir toliau bus garantuojama visa jų indėlių suma. Tai atspindi bankų sistemos reguliavimo principą, kad smulkieji investuotojai nėra profesionalūs rinkos dalyviai ir todėl turėtų būti visiškai apdrausti. Tačiau tai tuo pat metu reiškia, kad indėlių garantijų sistema ir toliau iškraipys jų pasirinkimus, renkantis banką nebus didelių paskatų atsižvelgti į jo veiklos riziką.
Gelbėti ar likviduoti?
Ką iš tiesų gali bendrasis bankų priežiūros ir pertvarkos mechanizmas, tai padaryti bankų gelbėjimo ir bankroto procesą kiek skaidresnį. Iki šiol kiekvieną kartą buvo sprendžiama atskirai, nebuvo bendrų taisyklių. Bendrajame pertvarkos mechanizme yra numatytas sprendimų dėl probleminių bankų priėmimo procesas. Daug kas sako, kad jis pernelyg gremėzdiškas ir gali nesuveikti taip greitai, kaip reikia, tačiau jis yra. Sklandžiai funkcionuojančiai rinkai reikia aiškių ir efektyvių bankroto procedūrų.
Tačiau iki šiol problema buvo ne tik ta, kad nebuvo aiškių taisyklių. Didžiausia problema yra ta, kad bankai apskritai buvo gelbėjami. Net ir bankų priežiūros ir pertvarkos mechanizme gali būti priimta tiek pat ar net dar daugiau sprendimų, lemsiančių, jog finansinių problemų turintys bankai turi būti gelbėjami, o ne likviduojami. Bankų bankrotas ir toliau bus per daug politinis ir per mažai rinkos dėsnių nulemtas procesas. Ši problema išlieka ir vargu, ar ji mažiau svarbi, nei proceso skaidrumas ir aiškumas. Galima tikėtis, kad Europos centrinis bankas, perėmęs tiesioginę didžiausių 130 bankų ir 200 tarptautiniu mastu veikiančių bankų priežiūrą, ją vykdys geriau nei atskiros šalys ir situacijų, kuomet bankus reikės gelbėti bus išvengta iš anksto.
Bankų sąjunga atitinka pastaruoju metu padažnėjusį reiškinį, kuomet atsakymas į problemą, su kuria susiduria ES šalys nacionaliniu mastu, tampa „reikia daugiau Europos“. Tačiau yra daug pavyzdžių, kuomet į aukštesnį politinį lygmenį pakeliamos problemos ne tik nesumažėja, o padidėja. Ar ECB sugebės centralizuotai ir tuo pat metu tinkamai ir nešališkai įvertinti skirtingose šalyse veikiančių bankų veiklą? Galios ir sprendimų koncentracija pati savaime problemų nesprendžia, jei nepadidėja ar net sumažėja ES šalių atsakomybė.
Taigi, bankų sąjunga ir joje numatyti instrumentai ir mechanizmai yra ES šalių noras spręsti bankų sektoriaus bėdas centralizuojant, t.y. sutelkiant priežiūrą, sprendimų dėl problemiškų bankų priėmimą ir jų finansavimą ES lygmeniu. Vargu, ar tai apsaugos ateities mokesčių mokėtojus nuo bankų sektoriaus problemų. Šie sprendimai nepriartina bankų sektoriaus prie rinkos santykių ir principų, o įtvirtina jau esamą bankų sektoriaus nutolimą nuo jų.
