│ IQ, Nr. 2(47), 2014 vasaris│
Labiausiai apčiuopiami ir viešose diskusijose dažniausiai naudojami argumentai „už“ ir „prieš“ eurą Lietuvoje iš tiesų – nėra patys svarbiausi. Ne palūkanų normų ar valiutos keitimo sąnaudų sumažėjimas yra svarbiausi argumentai „už“ ir ne kainų padidėjimas ar įmokos į Europos stabilumo fondą yra svarbiausi argumentai „prieš“.
Sprendžiame Lietuvos pinigų ateitį, todėl ir diskusija turi būti gilesnė. Patikimi ir stabilūs pinigai bei sklandus dalyvavimas mainuose yra ypatingai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Jie yra tvirtos ekonomikos pagrindas, jos augimo prielaida. Valiuta, kuri sugeba ilgainiui užtikrinti šią savybę yra geresnė už tą, kuri dėl savo ydų gali nuvertėti ar net žlugti. Patikima valiuta yra siekiamybė net ir tuomet, jei jos stabilumo kaina – didesnės palūkanos ar valiutos keitimo sąnaudos. Todėl ginče tarp lito ir euro reikia vertinti ilgalaikį lito ir euro patikimumą. Koks būtų blogiausias lito ir koks blogiausias euro scenarijus? Kuris Lietuvai yra labiau priimtinas?
Daugelis šiandien naudojamų pinigų yra leidžiami valdžios. Kalbant apie valdžios išimtinę teisę kurti pinigus, būtinas valdžios apribojimas su aiškiomis pinigus leidžiančių institucijų taisyklėmis ir atsakomybe, jei norime pinigus turėti patikimus ir stabilius. Šių metų balandžio mėnesį sueis 20 metų valiutų valdybos modeliui Lietuvoje. Jo stiprybė ir nauda Lietuvai ir yra ta, kad jis yra pakankamai paprastas ir tuo pat metu apribojantis Lietuvos centrinio banko galimybę dauginti pinigus, taip užtikrindamas jų stabilumą.
Vis tik šiandieninė valiutų valdyba turi dvi esmines ydas. Pirma, ji pririša litą prie kitos užsienio valiutos, kurios patikimumas gali mažėti. Šiuo atveju gelbsti tai, kad Lietuva gali pakeisti bazinę valiutą. Antra, lito patikimumo įstatymas numato galimybę esant nepaprastoms aplinkybėms devalvuoti valiutą. Devalvavimą, ar teisės centriniam bankui manipuliuoti palūkanų normomis ir laisvai dauginti pinigus suteikimą galima drąsiai vadinti blogiausiu scenarijumi litui ir Lietuvos ekonomikai. Kol ekonomikoje bus nuosmukiai, valdžios sektoriaus deficitas ir galvojančių, kad pinigų spausdinimas gerina šalies padėtį, tol išliks ir ši grėsmė.
Tačiau ar blogiausias euro scenarijus yra geresnis? Iki krizės euras santykinai gerai atliko bazinės valiutos funkciją. Tačiau euras nebėra toks, koks buvo prieš krizę. ECB 2008-2012 m. ėmėsi pinigų politikos priemonių, kurios iš esmės nėra suderinamos su principais, užtikrinančiais ilgalaikį pinigų patikimumą. Pinigų politika imta siekti ne patikimų pinigų, o kitų, taip pat ir politizuotų tikslų. Pavyzdžiui, ECB pradėjo nebetaikyti rizikingumo kriterijų Graikijos ir Portugalijos valdžios išleistiems vertybiniams popieriams. Tai iš esmės reiškia netiesioginį ECB naujai sukurtų pinigų skolinimą šių šalių valdžioms. 2012 m. liepą ECB prezidentas M. Draghi sukėlė daug optimizmo finansų rinkoms pasakydamas, kad „ECB darys viską, kad išgelbėtų eurą“. Tačiau tuomet, kai eurui grėsmę kelia šalių fiskalinis neatsakingumas, euro gelbėjimas iš esmės reiškia pinigų dauginimą ir infliaciją. Trumpalaikė grėsmė sprendžiama sukeliant ilgalaikę.
Teigiama, kad euro zonos šalių bėdos bus netrukus išspręstos ir ECB pinigų politika grįš į buvusias vėžias, euras vėl sustiprės. Tačiau kas bus, jei Europos šalių skolų bėdos nemažės, jei jos nepajėgs vykdyti reikalingų struktūrinių reformų, mažinti mokestinės naštos ir reguliavimo ir taip didinti savo konkurencingumą ir atgaivinti ekonominį augimą? Jei ECB elgsis taip, kaip žadėjo jo prezidentas ir naudosis visomis savo pinigų politikos galiomis laikydamas žemas palūkanas, daugindamas pinigus, išpirkinėdamas valdžios ir privataus sektoriaus skolą – euras pradės silpnėti, praras savo patikimumą. Ekonomiškai stiprios euro zonos šalys neapsikentusios infliacijos bei poreikio subsidijuoti silpnąsias ES šalis gali nuspręsti išstoti iš euro zonos, o Lietuva tikrai nebūtų tarp pirmųjų išstojusių šalių. Tai reiškia, jog paliktume eurą jam jau gerokai nuvertėjus ar net žlugus. Tai – blogiausias euro scenarijus. Jei jis nutiks, euras nebus stabili ir patikima valiuta, kuri turėtų būti Lietuvos ekonominiu pagrindu. Valiutų valdyba, susiejanti litą su euru, suteikia Lietuvai lankstumo pakeisti Lietuvos bazinę valiutą. Tai lankstumas, kurį prarastume įsivedę eurą.
Paradoksalu, tačiau dalis pasitikėjimo euru ir jo ateitimi gali kilti iš neapibrėžtumo – nežinomybės, kas būtų euro zonos šalims, taip pat ir Lietuvai, atsitikus blogiausiam scenarijui. Galime įsivaizduoti lito devalvavimą ir jo pasekmes. Tačiau labai sunku įsivaizduoti euro žlugimą ir jo įtaką Lietuvai. Šį neapibrėžtumą lemia tai, jog nėra jokio oficialaus išėjimo iš euro proceso ir tai, jog ES institucijos tikriausiai darys viską, kad euras išliktų. Abi šios neapibrėžtumo priežastys turėtų ne didinti, o mažinti pasitikėjimą euru, kaip patikima ir stabilia valiuta.
Blogiausio euro ir lito scenarijų nutikimo tikimybės paskaičiuoti neįmanoma. Žinoma tik tai, kad per 20 metų valiutų valdybos litas devalvuotas nebuvo (nors kalbų būta). Euro zona taip pat neiširo, tačiau euras jau nebe toks, koks buvo. Problemų, kamuojančių euro zonos šalis – nemažėja, arba mažėja per lėtai. Negalime sau leisto to ignoruoti.