Sunku nesutikti, kad dėl euro įvedimo padidėjęs Lietuvos investicinis patrauklumas ar sumažėjusios valiutos keitimo sąnaudos yra gerai. Tačiau kai kurie euro privalumai yra tik sąlyginiai. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo naudingi, tačiau ilgainiui sukelia pagundas, kurias pirma, būtina atpažinti, o antra – nepasiduoti.
Kai kurie euro privalumai turi taip vadinamo moralinio pavojaus (angl. moral hazard) bruožų. Moralinio pavojaus problema ekonomikoje iškyla tuomet, kai rinkos dalyviai (vartotojai, įmonės ar valdžia) elgiasi žalingai, nes patys iš karto arba pilnai nepatiria savo veiksmų neigiamo poveikio kitiems. Kaip tai susiję su euru?
Visiems žinoma, kaip po euro įvedimo sumažėjusios palūkanos Graikiją ar Portugaliją paskatino skolintis ir gyventi šia diena. Šiose šalyse įvedus eurą palūkanų normų skirtumas tarp šių šalių ir Vokietijos skolos vertybinių popierių smarkiai sumažėjo. Tai lėmė, kad per Graikijos ekonomikos augimo laikotarpį 2001–2007 m., kuomet BVP vidutiniškai augo po 4,2% per metus, valdžios deficitas kasmet vidutiniškai siekė net 5,7%.
Dėl tokių sprendimų laimėjo tie, kurie galėjo gyventi iš biudžeto lėšų ir netvarių viešųjų finansų, taip pat politikai, kurie gerinosi rinkėjams ir kūrė iliuziją, jog viešieji finansai neriboti, jog atsakingų sprendimų nereikia. Aiškūs pralaimėtojai yra tų šalių ateities mokesčių mokėtojai, kuriems tenka skolų našta. Taip pat kuriantieji, siekiantys gyventi iš veiklos, o ne iš perskirstymo. Pralaimėtojais tapo ir santykinai atsakingų šalių, tokių kaip Vokietija, mokesčių mokėtojai, kurie turėjo galiausiai bent dalimi dengti neatsakingųjų skolas. Tad dėl euro sumažėjusios palūkanos sukūrė moralinio pavojaus problemą, kuomet politikai ir sprendimų priėmėjai buvo paskatinti elgtis neatsakingai kitų atžvilgiu.
Ši problema aktuali ir Lietuvai. Lietuvos banko skaičiavimais euro įvedimas palūkanų normą už skolininkų mokamą vidutinę palūkanų normą gali sumažinti 0,8 proc. punkto. Be to, teigiama, kad įsivedus eurą pagerės valstybės prieiga prie finansų rinkų, t. y. pagerės šalies skolinimosi galimybės. Ir tai pristatoma kaip vienas esminių euro privalumų.
Bet ar šis privalumas netaps grėsme? Euro įvedimo Lietuvoje kontekste paprastai teigiamai vertinami sprendimai, kurių buvo imtasi siekiant suvaldyti viešuosius finansus 2009–2010 m. Premjeras A. Butkevičius taip pat savo kalboje euro įvedimo Lietuvoje proga akcentavo atsakingą ir tvarią viešųjų finansų politiką.
Bet vos tik ateina metas svarstyti biudžetą, viešųjų finansų disciplina atsiduria – antrame plane.
Planuojama, kad 2015 m. nacionalinio biudžeto išlaidos (be ES) augs 6%, kai pajamos didės 5%. Tai reiškia, kad nuo 940 mln. iki 1,182 mlrd. Lt (net 26%!) didės deficitas. Kad politikai puikiai suvokia deficito ir augančios skolos keliamas grėsmes parodo tai, kad prieš metus 2015-iems metams buvo planuotas 6 kartus mažesnis deficitas. Dabar jau žadama išlaidas karpyti ne 2015 m., bet jau tik 2016 m. Tad biudžeto balansavimo tikslai visada nustumiami į ateitį. Vos tik pradedami svarstyti konkretūs išlaidų klausimai, biudžeto balansavimas dažnai tampa nepriimtinu, socialiai neatsakingu ar net trukdančiu ekonomikos augimui.
Tad galimybė pasiskolinti pigiau ne tik mažina išlaidas skolos aptarnavimui, bet pagerina politikų galimybę išlaidauti. Ir tai yra grėsmė, kurią reikia aiškiai įsivardinti.
Panašiai galima analizuoti ir Lietuvos dalyvavimą Europos stabilumo mechanizme (ESM). Į jį Lietuva per 2015–2019 m. turės sumokėti apie 1 mlrd. Lt ir įsipareigoti esant poreikiui papildyti dar 8,5 mlrd. Lt.
Lietuvos dalyvavimas ESM mechanizme taip pat pristatomas kaip privalumas, net investicija. Mat iš kaupiamo fondo yra galimybė gauti dividendus, jei jis nėra naudojamas. Dar svarbiau – Lietuva, atsiradus poreikiui, t. y. pablogėjus šalies finansinei padėčiai turės galimybę iš šio fondo pasiskolinti.
2009 ir 2010 m., kuomet ekonomika ir viešieji finansai atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje, kai valdžia skolinosi už net 8% siekiančias metines palūkanas, kai tuometiniai valdantieji buvo kaltinami „drakoniškomis“ taupymo priemonėmis, bendros viešosios išlaidos buvo sumažintos viso labo 3 ir 2% (atitinkamai 2009 ir 2010 m.). Tuo tarpu BVP 2009 m. smuko net 15%.
Lietuvos dalyvavimas ESM ir galimybė iš jo pasiskolinti taip pat sukuria moralinio pavojaus problemą. Tokioje sudėtingoje situacijoje, kai dėtis nebebuvo kur, priimti reikiamus taupymo sprendimus ir mažinti išlaidas buvo ypač sunku. Daryti tai tuomet, kai Lietuvai prieinama skolinimosi galimybė iš ESM, paskatų dar labiau sumažėja. Kodėl reikia taupyti ir nesinaudoti galimybe pasiskolinti iš ESM, jei už šią galimybę sumokėjome 1 mlrd. Lt?
Tad jei atsižvelgsime į politikus ir jų motyvacijas, į žmonių norą gauti daugiau iš biudžeto, euro privalumus reikia vertinti atsargiai ar net skeptiškai. Nereikėtų nuvertinti, kokią įtaką kasdieniams sunkiems, bet svarbiems politiniams sprendimams daro toks elementarus dalykas, kaip išteklių ribotumas. Kuo daugiau progų sprendimų priėmėjams pamiršti šį nepaneigiamą apribojimą, tuo mažiau atsakingų sprendimų bus priimta.
