Dar 2012 metų rugsėjį, pačiame euro krizės įkarštyje, Europos centrinis bankas pristatė naują pinigų politikos instrumentą euro problemoms spręsti – taip vadinamus vienakrypčius pinigų politikos sandorius (VPPS, angl. – Outright Monetary Transactions). Dabar VKT priėjo prie išvados, kad šis pinigų politikos instrumentas „viršija Europos centrinio banko įgaliojimus pinigų politikos srityje taip pažeisdamas šalių narių teises, jis nepaiso monetarinio biudžeto finansavimo draudimo“. Kodėl šis sprendimas yra svarbus ne tik eurui ir euro zonos šalims, tačiau ir Lietuvai, siekiančiai įsivesti eurą?
VPPS numato galimybę ECB neribotai pirkti euro zonos šalies skolos vertybinius popierius, jeigu ši šalis kreipiasi į ECB su tokiu prašymu. Šis instrumentas sekė po garsiosios ECB vadovo Mario Draghi kalbos – jog ECB darys viską, ko tik prireiks, kad išsaugotų eurą. Nors VPPS dar nei karto nebuvo panaudoti, daugelis juos vertina kaip savotišką rinkos dalyvių apdraudimą, suteikusį pasitikėjimo ir sustabdžiusį euro zonos griūtį.
Nors vienareikšmiškai įvertinti VKT sprendimą yra sunku, tačiau jis parodo keletą svarbių dalykų. Pirma, pagaliau atsirado aukšto lygio institucija, kuri surado stiprybės pasakyti tai, kas akivaizdu: ne visos priemonės siekiant gelbėti eurą yra priimtinos, o ECB vadovo požiūris yra žalingas (nors galbūt ir gali prisidėti prie trumpalaikės problemos sprendimo). Nors euras yra politinis projektas, tačiau negalima ignoruoti ir ekonominės pusės – politika bus paprasčiausiai per brangi, jei ji nesilaikys kertinių principų.
ECB galia neribotai supirkinėti probleminių šalių skolos vertybinius popierius peržengia kertinį pinigų politikos nepriklausomumo principą – ECB neturėtų finansuoti valstybės skolų. Net jei tai būtų vienintelis euro zonos šalių būdas išlaikyti eurą, šis būdas nėra pateisinamas. Jis nesuderinamas su principais, kurių turėtų laikytis institucija norėdama išlaikyti pinigus patikimus ir laisvus nuo politikos. Kaip savo sprendime aiškina VKT, „VPPS gali vesti prie didelio perskirstymo tarp šalių ir taip sukelti fiskalinio perskirstymo sistemos efektą, kuris nėra numatytas Europos sutartyse“.
Antra, galutinį sprendimą dėl VPPS teisėtumo VKT pavedė priimti Europos Teisingumo Teismui (ETT) kaip vienintelei institucijai, turinčiai įgaliojimus nagrinėti ECB veiksmų atitikimą tarptautinėms sutartims tarp ES šalių. Jis turės galutinai nuspręsti, ar VPPS instrumentas yra teisėtas, t.y. atitinka ES teisę. Įdomu tai, jog VKT pateikė savotišką ultimatumą, teigdamas, jog jo požiūriu VPPS instrumentas galėtų būti priimtinas ir suderinamas su ES sutartimi, jei jis atitiktų tris kriterijus: 1) šiuo instrumentu negali būti naudojamasi norint sumažinti šalių valstybines skolas, 2) būtų limitas, kiek valdžios obligacijų gali būti nuperkama, 3) šiuo instrumentu nebūtų iškraipoma (kur įmanoma) perkamų vertybinių popierių kaina.
Daugelis mano, jog ETT (būdama ES institucija, istoriškai palanki gilesnei eurointegracijai), priims palankų sprendimą VPPS instrumento atžvilgiu. Tačiau Vokietijos Konstitucinio Teismo pasiūlyti trys kriterijai nors yra pagrįsti ir teisingi, tačiau pats jų iškėlimas yra problemiškas eurui ir jo ateičiai. Jei ETT jiems pritars, tuomet bus paneigta ECB nuomonė, kad VPPS programa neviršija ECB įgaliojimų (ECB šią poziciją pareiškė po VKT sprendimo). Tačiau dar svarbiau – instrumentas, kuris turėjo parodyti euro zonos šalims ir rinkoms, kad ECB yra visagalis gelbėdamas eurą, praras savo pirminę paskirtį. Jis nebebus neribotas, negalės tiesiogiai spręsti šalių prasiskolinimo problemų ir negalės daryti įtakos rinkos palūkanų normai. Todėl jei viena iš priežasčių, kodėl kalbos apie euro zonos krizę kiek aprimo, yra tikėjimas VPPS galia ir tuo, kad ECB gali spręsti euro zonos šalių finansines problemas, tuomet labai realu, kad euro zonos šalių problemos gali vėl atsinaujinti.
ETT nagrinėdamas VKT paklausimą gali ir atmesti jo iškeltus kriterijus ir pripažinti VPPS instrumentą teisėtu tokį, koks jis yra dabar. Tačiau tuomet, kaip pripažino VKS, didžiausio euro „ramsčio“ – Vokietijos –dalyvavimas Europos centrinių bankų sistemoje neatitiks stojimo į ES sutarties, t. y. bus neteisėtas. Tolimesnes šios situacijos pasekmes prognozuoti sunku. Blogiausias scenarijus – Vokietijos išstojimas iš euro zonos. Taigi, lengvo sprendimo ETT nėra.
Kokią įtaką VKT sprendimas turi Lietuvai? Pirma, jis kelia klausimą, kokia turėtų būti Lietuvos, kaip siekiančios įsivesti eurą šalies, pozicija šiuo klausimu? Jau žinoma, kad Lietuvai įstojus į euro zoną mūsų įnašas į ECB kapitalą sieks 148 mln. Lt, o dar daugiau nei 800 mln. Lt bus pervesti į ECB užsienio atsargas. Tačiau įstojusi į euro zoną Lietuva atsako ne tik dalimi savo turto, įnešamo į ECB. Lietuva taip pat suinteresuota tuo, kad valiuta, kurią ji įsiveda, būtų patikima ir užtikrintų tvirtą ekonominį pagrindą. Jei Vokietijai kyla klausimas dėl ECB pinigų politikos instrumento teisėtumo ir neigiamų pasekmių ekonomikai ilgalaikėje perspektyvoje, ar tai neturėtų kelti rūpesčio ir Lietuvai?
Antra, VKT sprendimas primena, kad euro zonos problemos dar neišspręstos. Galima būtų sakyti, kad situacija yra geresnė nei buvo 2012 m., rinkos į VKT sprendimą beveik nesureagavo, o VPPS instrumentas pasiekė savo tikslą (t. y. prisidėjo prie stabilumo) net ir nepanaudotas. Tačiau probleminių ES šalių skolos nemažėja, šių šalių ekonomikos stagnuoja, struktūrinių reformų, reikalingų ekonomikos augimui ir konkurencingumo atsigavimui, nėra (arba jų per mažai). Taip pat ES ekonomika vis dar labai priklausoma nuo ECB vykdomos žemų palūkanų ir pigių pinigų politikos.
Beje, jau kovo 18 d. VKT paskelbs ir galutinį sprendimą dėl Vokietijos dalyvavimo Europos stabilumo mechanizme, t. y. dar viename eurui svarbiame instrumente, dėl kurio Vokietija taip pat nusiteikusi skeptiškai. Visa tai turėtų kelti susirūpinimą ne tik Vokietijai, bet ir bet kuriai šaliai, siekiančiai įsivesti eurą – net ir tuomet, jei dėl euro įvedimo jau apsispręsta.
