Kaip ir galima buvo tikėtis, vis pasigirsta, kaip niekšingai verslininkai didina kainas prieš euro įvedimą ir kad euro įvedimas yra dar viena proga pasipelnyti. Bet kodėl iš tiesų auga kainos ir ar apskritai reikia ieškoti kaltų?
Nenuoseklus kainų užšaldymo reikalavimas
Kovojant prieš kainų didėjimą įgyvendinta ne viena valdžios iniciatyva.
Pavyzdžiui, Vyriausybė ir Ūkio ministerija kvietė įmones pasirašyti memorandumą ir pasižadėti laikytis sąžiningumo principo, t. y. kad nesinaudos euro įvedimu kaip pretekstu kelti prekių ir paslaugų kainas. Taip pat įgyvendintas ir Statistikos departamento projektas „Jausk kainų pulsą“, kurio esmė yra svarbiausių vartojimo prekių kainų kitimo viešas stebėjimas. Taigi iš esmės kainų didinimas paskelbtas nesąžiningu veiksmu, kurį viešai reikia stebėti ir baksnoti pirštu.
Bet juk kainos kinta nuolatos, kodėl jos staiga turi imti ir užšalti? Juolab, kad ir pats valdžios siekis, kad kainos nedidėtų – kiek veidmainiškas.
Kainų didėjimas yra vienos iš valdžios institucijų tikslas! Pats Europos centrinis bankas rūpinasi, kad Europoje kainos netyčia nepradėtų mažėti. Tačiau Lietuvoje kainų didinimas laikomas nesąžininga praktika. Taip atrodo, kad kainas reikia padidinti kažkaip nepastebimai. Bet juk ir pati valdžia perskaičiuodama kainas į eurus kai kur „priapvalino“, pvz., keldama MMA.
Valdžia imasi kainų drausmintojo vaidmens
Į kovą prieš kainų didėjimą įdomu pažvelgti ir iš įmonės perspektyvos. Kai kurioms įmonėms perėjimas prie naujos valiutos tampa natūralia proga pagalvoti apie ateitį ir keisti savo prekių ar paslaugų kainas. Juolab, kad privalomas reikalavimas skelbti kainas abiem valiutomis kainuoja, reikia atspausdinti naujas iškabas, reklamas ir meniu. Tad prasminga pagalvoti apie kainas iš karto, nelaukiant, kai po euro įvedimo kainų keitimas jau vėl taps sąžiningu.
Siekdama žmones nuraminti, valdžia savotiškai pažadėjo, kad pažabos verslininkų godumą ir norą pasipelnyti, dėl kurio neva kainos ir kyla keičiant valiutą. Aišku, įstatymu kainų didinimo draudimą įtvirtinti būtų akivaizdi nesąmonė. Tai prieštarauja elementariai ekonominei logikai ir tai prilygtų visų kainų reguliavimui.
Suprantant visų kainų reguliavimo absurdiškumą pasirinktos minkštosios priemonės: savanoriškas memorandumas, prekių krepšelio stebėjimas ir viešas piktinimasis. Racionaliausiai šiame kontekste turbūt skamba finansų ministro mintis, kad jei kažkas kainas padidino, tai nubauskite šį moralės stoka pasižymintį verslininką pas jį nebesilankydami. Čia bent eina kalba apie patį žmogų ir jo pasirinkimą, o ne verslininkų godumą.
Bet esminė problema yra, kaip visa tai pateikta žmonėms. Suprask, verslininkai gali pasipelnyti, jei tik to nori. Tai yra tik jų atsakomybės ir moralės klausimas. Jei valdžia nesiims drausmintojo vaidmens, tuoj ims kainos ir padvigubės.
Kainų didinti neleidžia konkurencija
Aišku, negalima teigti, kad ekonominiams santykiams moralė ir atsakomybė neturi jokios įtakos. Turi ir dar kaip. Jei pirkėjas jaučiasi apgautas dėl staiga, jo nuomone, nepagrįstai padidintos kainos, jis pasirinks kitą pardavėją. Lygiai taip, kaip pasirenkame kitą pardavėją, kai negauname žadėtos prekės ar kai aptarnauja įžūliai. Ilgai rinkoje išsilaikančias įmones su savo klientais sieja ne tik komercinis, bet ir moralinis, atsakomybės ryšys.
Tačiau teigti, kad vienintelė ar svarbiausia priežastis, kodėl verslininkai nekelia kainų ir taip „neišduria“ savo vartotojų, yra jų moralė ir atsakomybė – yra ignoruoti esmę.
Net ir pats „nemoraliausias“, dieną naktį apie kainų padidinimą galvojantis verslininkas to padaryti dažniausiai negali, jei dėl kainų padidinimo jis praras klientus. Ir atvirkščiai, net ir kainų didinti nenorintis verslininkas gali būti priverstas tai daryti, jei kainos nebepadengia sąnaudų ir veda tiesiai į bankrotą.
Konkurencija yra daug rimtesnė priežastis, kodėl bet kuris rinkos dalyvis negali savo nuožiūra nustatyti kokios tik nori kainos. Konkurencinėje rinkoje kintančios kainos nėra joks verslininkų moralės atspindys. Ekonomikoje tai vadinama pasiūlos ir paklausos sąveika. O tai reiškia, kad pirkėjas turi pasirinkimą, o verslininko norai nepagrįstai užkelti kainą ir tėra tik norai.
Išeina šioks toks valdžios pagudravimas. Valdantieji lyg ir supranta, kad kainos keisis, kaip ir visada, ir euras čia niekuo dėtas. Bet jei jau kažkurios pakils, tai kaltė kris ne ant neišpildomą pažadą „niekas nebrangs“ davusios valdžios, bet ant verslininkų. Mat valdžia pasistengė, parašė memorandumą ir sukūrė kainų stebėjimo sistemą. O iš tiesų visa tai yra rankų nusiplovimas, kai žmonėms, bijantiems kainų augimo, net nesistengiama aiškinti, kad ne moralėje ir atsakomybėje čia šuo pakastas.
Vietoj grasymo verslininkams pirštu ir kainų sekimo valdžiai tiesiog reikėjo žmonėms paaiškinti tikrąsias kainų kitimo rinkoje priežastis. Tai, žinoma, daug sunkesnis kelias. Bet jis bent nuoširdus ir teisingas.
