Speciali 23-iojo Lietuvos ekonomikos tyrimo tema, skirta Lietuvos valiutų valdybos modelio 15 metų jubiliejui (2009 kovo 3 d.)
Teoriniai valiutų valdybos aspektai
Valiutų valdyba yra sistema, kuomet šalyje vietinė valiuta emituojama ją visiškai padengus rezervine valiuta, prireikus vietinę valiutą galima fiksuotu kursu laisvai konvertuoti į rezervinę valiutą. Rezervinė valiuta – tai konvertuojamoji užsienio valiuta arba pasirinkta stabilios vertės prekė, pvz., auksas.
Pagrindinis valiutų valdybos bruožas – šimtaprocentinis vietinės valiutos padengimas fiksuotu kursu rezervine valiuta. Valiutų valdyba privalo laikyti 100 proc. ar net daugiau rezervinės valiutos savo įsipareigojimams padengti. Valiutų valdybos šalies valiuta yra visiškai konvertuojama: kiekvienas turintis rezervinės valiutos gali ją fiksuotu kursu ir neribotu kiekiu keisti į vietinę valiutą ir atvirkščiai. Tai skiriasi nuo tipinės centrinio banko sistemos, kuomet centrinio banko išleista valiuta pagal jos kursą nėra padengta šimtaprocentiniais užsienio valiutos rezervais.
Valiutų valdyba, skirtingai nei tipinis centrinis bankas, neleidžia pinigų politiką vykdančioms valdžios institucijoms imtis vadinamojo nematomo apmokestinimo būdo, kuomet centrinis bankas turi teisę spausdinti nepadengtus pinigus taip sukeldamas infliaciją, kainų augimą, nuskurdindamas visus pinigų turėtojus bei sąlygodamas verslo ciklus. Šis valiutos stabilumo saugiklis, apribojantis pinigų emisiją, kyla iš valiutų valdybos įsipareigojimo laikyti šimtaprocentines rezervinės valiutos atsargas. Valiutų valdybos atveju, pinigų masė apyvartoje priklauso ne nuo politinio sprendimo, o keičiamų litų į eurus ir eurų į litus balanso.
Kitas svarbus valiutų valdybos bruožas yra fiksuotas vietinės ir rezervinės valiutos keitimo kursas. Keitimo kursas yra ilgalaikis, valiutų valdybos modelis numato, jog jis neturėtų būti keičiamas. Tuo tarpu tipinis centrinis bankas gali palaikyti tik nustatomą arba plaukiojantį valiutos kursą. Nustatomas valiutos kursas gali nekisti tik tam tikrą laikotarpį, kadangi centrinio banko užsienio valiutos rezervai yra nepakankami, jog išlaikytų ilgalaikį fiksuotą valiutos kursą. Nekintamas kursas nėra įtvirtinamas įstatyme ir gali būti pakeistas centriniam bankui ar kitoms valdžios institucijoms panorėjus. Fiksuotas valiutos kursas valiutų valdyboje stiprina vietinės valiutos patikimumą, leidžia daug lengviau planuoti veiklą, susijusią su valiutų konvertavimu.
Taigi, pagrindiniai valiutų valdybos sistemos bruožai yra visiškas valiutos padengimas rezervine valiuta bei fiksuotas vietinės ir rezervinės valiutos kursas. Šie bruožai nulemia, jog valiutų valdybos sistema užtikrina visišką valiutos konvertuojamumą, panaikina galimybę spausdinti nepadengtus pinigus, apsaugo šalies valiutą nuo diskrecinės centrinio banko pinigų politikos ir yra stabilesnė ir patikimesnė nei tipinio centrinio banko sistema.
Lietuvos ekonomika iki valiutų valdybos
1994 m., kuomet Lietuvoje buvo diegiamas valiutų valdybos modelis, Lietuvos ekonominė situacija buvo sudėtinga. Buvo fiksuojamas smarkus BVP kritimas, kuris, Statistikos departamento duomenimis, 1993 m. ir 1994 m. siekė atitinkamai 16 ir 10 proc. Smarkūs valiutos kurso svyravimai bei milžiniškas kainų augimas dar labiau smukdė Lietuvos ūkį, trukdė jam atsigauti.
Tuometinę Lietuvos ekonomikos situaciją prieš penkerius metus interviu LLRI tuometinis ministras pirmininkas Adolfas Šleževičius apibūdino taip:
„1993 m. pradžioje pradėjusi veiklą, šeštoji Vyriausybė gavo ypač liūdną ekonominį palikimą. Tais metais vidutinis atlyginimas Lietuvoje nacionaline valiuta siekė 27, o vidutinė pensija – 9 JAV dolerius. Ir šios mažos pajamos kiekvieną dieną smarkiai nuvertėdavo, nes šalyje siautėjo hiperinfliacija, 1992 m. sudariusi net 1263 proc.! <…>
Beveik 100 mln. JAV dolerių sudarė mūsų valstybės įsiskolinimas Rusijos kompanijoms už dujas ir atominį kurą. Menkai šildomuose butuose nebuvo karšto vandens, degalinėse – naftos, o parduotuvėse – maisto produktų. Visuomenėje tvyrojo didžiulė socialinė įtampa ir susipriešinimas. Beveik kasdien prie Vyriausybės rūmų būdavo organizuojami piketai ar kitokios nepaklusnumo akcijos. Politiniai oponentai siekė bet kokia kaina sutrikdyti mūsų vykdomas ekonomikos reformas. Taigi įvairaus tipo ekonominėms spekuliacijoms ir visuomenės gąsdinimams dirva tuo metu buvo itin palanki. O valiutų valdybos diegimo istorija tada dar net nebuvo prasidėjusi. <…>
Buvo sudarytos trapios prielaidos ekonomikos augimui. Tačiau pinigų politikos srityje tuo metu verslui ir gyventojams dar buvo likę labai daug suvaržymų. Įmonėms kildavo didžiulių sunkumų norint parduoti ar nusipirkti užsienio valiuta. Jos kursas lito atžvilgiu smarkiai svyravo. <…> Pramonininkų konfederacijos skaičiavimais, dėl lito ir užsienio valiutos santykio svyravimų, pramonės įmonės vien per 1993 m. prarado apie 350-400 mln. litų pelno. Tuometinės Lietuvos ekonomikos sąlygomis tokie praradimai buvo ypač skausmingi. <…>
Besitęsiantis nacionalinės valiutos nestabilumas tik dar labiau sustiprino Vyriausybės poziciją dėl to, jog mūsų šalyje būtina įdiegti valiutų valdybos modelį. Tapo visiškai akivaizdu, kad tik nepriklausomai nuo subjektyvių Lietuvos banko vadovų arba politikų įtakos funkcionuojanti pinigų politika galėjo užtikrinti taip ekonomikai ir Lietuvos žmonėms reikalingą nacionalinės valiutos stabilumą.“
Valiutų valdyba Lietuvoje
Po karštų ir ilgų diskusijų valdžios ir verslo sluoksniuose 1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojo lito patikimumo įstatymas, kuris susiejo nacionalinę valiutą litą su rezervine valiuta fiksuotu kursu – iš pradžių su JAV doleriu, o nuo 2002 m. vasario 2 d. – euru. Valiutų valdybos įvedimas buvo pati ilgaamžiškiausia ir sklandžiausia reforma. Pasipriešinimas valiutų valdybai buvo milžiniškas. Ji netiko politikams, nes tokia sistema atspari politinėms įtakoms. Valiutų valdyba netiko ir akademikams, nes sistema veikia automatiškai, be aktyvios politikos priemonių, todėl vykdyti „moksliniams“ pinigų politikos eksperimentams čia neliko vietos. Valiutų valdyba taip pat buvo kritikuojama už tai, kad pasaulyje ji sutinkama kur kas rečiau nei klasikinis aktyvus centrinis bankas.
Taigi, nors valiutų valdyba buvo kritikuojama dėl nelankstumo, ją įvedus Lietuvos pinigų sistema tapo skaidresnė ir patikimesnė, o rezultatai akivaizdūs: per pirmuosius šešis valiutų valdybos gyvavimo mėnesius paskolų palūkanos nukrito dvigubai, o triženklį skaičių siekusi infliacija ėmė sparčiai ristis žemyn. Valiutų valdyba apsaugojo pinigus nuo politinės įtakos, suteikė žmonėms ir įmonėms galimybę prognozuoti savo ekonominius veiksmus, įkvėpė pasitikėjimo litu.
Valiutų valdybai buvo prognozuojama greita baigtis, tačiau ji atlaikė bankų, Azijos bei Rusijos krizes, ne vieną verslo bendruomenės ir valdžios mėginimą atsisakyti šio pinigų politikos modelio, kurio svarba jaučiama ir šiandien. Apie valiutų valdybos svarbą Lietuvoje 2009 m. kovo mėnesį interviu Lietuvos laisvosios rinkos institutui duodamas vienas iš valiutų valdybos modelio autorių Lietuvoje, ekonomikos profesorius Steve H. Hanke sakė:
„Šiuo metu visos šalys išgyvena sunkumus dėl pasaulio ekonomikos krizės. Lietuvoje šiuos sunkumus švelnina valiutų valdybos sistema. Trumpai tariant, reikalai būtų kur kas prastesni, jei Lietuva turėtų bet kurį kitą valiutos kurso režimą – nebent būtų tapusi Europos pinigų sąjungos nare.“
Valiutų valdyba ir ekonomikos sunkumai
Prastėjant ekonominei situacijai vis dažniau diskutuojama apie lito patikimumą, jo pririšimą prie euro, valiutų valdybą Lietuvoje. Lito ir euro atžvilgiu nuvertėjusios kai kurių aplinkinių šalių valiutos, kalbos apie nuvertėjusį litą ir galimą jo devalvavimą kelia valiutų valdybos modelio gyvybingumo klausimą. Ar valiutų valdyba pajėgi išlaikyti stabilią valiutą šiandienos ekonomikos nuosmukio situacijoje?
1.1 grafikas
Diskusijose kartais išsakomos tam tikros abejonės valiutų valdybos ar lito stabilumo tema. Pirma to priežastis – lito ir euro atžvilgiu per pastarąjį pusmetį smarkiai nuvertėjo kai kurių aplinkinių valstybių valiutos. Nuo praeitų metų rudens iki šių metų gegužės pradžios Rusijos ir Baltarusijos rublis lito ir euro atžvilgiu nukrito apie 17 proc., Lenkijos zlotas – 24 proc., Ukrainos grivina – net 36 proc. Šių šalių valiutų nuvertėjimo klausimas Lietuvai yra svarbus, kadangi į šias šalis keliauja didelė dalis Lietuvos eksporto (2008 m. – 30 proc.).
Kita priežastis – didesnis kainų augimas Lietuvoje. Pvz., kovo mėnesį euro zonos šalyse metinė infliacija siekė 0,6 proc., Lietuvoje – 7,4 proc. Didesnė infliacija nei euro zonos šalyse Lietuvoje buvo per visą Lietuvos ekonomikos pakilimo laikotarpį nuo pat Rusijos krizės. Dažnai išsakomas argumentas, kad Lietuvoje greičiau nei euro zonos valstybėse augančios kainos yra lito nuvertėjimo priežastis, ir jog dabartinis fiksuotas lito ir euro keitimo kursas nebeatspindi realaus lito kurso.
Šis požiūris grindžiamas prielaida, jog valiutos kursas rinkoje yra matematiškai suskaičiuojamas dydis, o ne pasiūlos ir paklausos rezultatas. Susiejant litą su JAV doleriu bei persiejant jį prie euro, lito kursas buvo nustatytas rinkoje pagal tuo metu buvusį rinkos kursą, kurį lėmė litų kiekis.
Kartais išsakomas argumentas, kad fiksuotas lito ir euro kursas parodo, jog litas yra pervertintas arba nuvertintas euro atžvilgiu, kadangi rinkos kursas nuolat kinta, o fiksuotas kursas išlieka pastovus. Taip ir yra šalyse, kurių valiutų kursai yra fiksuoti, tačiau kuriose nėra valiutų valdybos modelio. Esant valiutų valdybai ir fiksuotu kursu tarp vietinės ir rezervinės valiutos įvedant modelį pasirinkus rinkos kursą (taip buvo padaryta ir Lietuvoje, kuomet 2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru), vietinė valiuta negali nuvertėti ar pervertėti rezervinės valiutos atžvilgiu. Litas valiutų valdybos modelyje yra apibrėžiamas kaip tam tikras kiekis eurų, o visi litai apyvartoje padengiami eurais. Galima sakyti, jog Lietuvoje, įvedus valiutų valdybos modelį ir susiejus litą su euru, euras pradėjo cirkuliuoti, tik kita išraiška. Litas tapo Lietuvos banko įsipareigojimu iškeisti jį į atitinkamą kiekį eurų. Ir kadangi euras negali nuvertėti euro atžvilgiu, taip ir litas, po valiutų valdybos modelio įgyvendinimo, negali nuvertėti euro atžvilgiu.
Būtent todėl mažesnė euro zonos šalių infliacija nei Lietuvoje arba kaimyninių šalių valiutų nuvertėjimas nėra lito nuvertėjimo euro atžvilgiu įrodymas. Juk vienoje euro zonos valstybėje cirkuliuojantys eurai dėl aukštesnio kainų augimo negali nuvertėti kitoje valstybėje cirkuliuojančių eurų atžvilgiu. Taip pat, vienos euro zonos šalies kaimynių valiutų devalvavimas nepadaro šioje valstybėje cirkuliuojančio euro mažiau vertingu nei kitų valstybių euro.
Todėl dabartinis lito ir euro kurso keitimas būtų ne tikrojo lito ir euro kurso atstatymas, o dirbtinis, objektyviais kriterijais nepagrįstas lito nuvertinimas. Šis žingsnis turėtų būti kildinamas ne iš valiutų valdybos modelio negyvybingumo ar nesugebėjimo išlaikyti stabilios valiutos, tačiau diskrecinės ekonominės politikos.
Valiutų valdybos modelyje prisitaikymas prie besikeičiančios ekonominės situacijos vyksta ne per valiutos devalvavimą, o kainų mažėjimą. Atsiradę skirtingi kainų lygiai Lietuvoje ir kitose šalyse eliminuojami šioms šalims laisvai prekiaujant tarpusavyje. Santykinis prekių užsienyje atpigimas suteikia galimybę įsivežti pigesnių prekių į Lietuvą. Kainų mažėjimas tampa pagrindiniu valiutos kurso prisitaikymo prie kintančios ekonominės situacijos būdu. Todėl pagrindinė lito nestabilumo ir valiutų valdybos grėsmė, kurios privalu vengti, yra dirbtinis kainų palaikymas, kainų lankstumo ribojimas, neleidimas ekonomikai susitraukti ir prisitaikyti.
