Eurui įvesti Lietuvoje nuo 2015 m. uždegta žalia šviesa. Tapę euro zonos šalimi, tiesiogiai dalyvausime priimant sprendimus dėl bendrosios valiutos. Lietuvos banko pirmininkas taps Europos centrinio banko (ECB) valdančiosios tarybos, kuri nustato euro zonos pinigų politiką, nariu. Tad, jei norime tinkamai atstovauti savo šalies interesams, būtina pradėti gilintis į diskusijas, kurios vyksta Europoje dėl ECB priimamų sprendimų, nes su jais sutinka ne visi.
Birželio 5 d. spaudos konferencijoje ECB, vadovaujamas dabartinio prezidento Mario Draghi, paskelbė keletą naujų pinigų politikos priemonių, kurios padėtų stimuliuoti ekonomiką ir sparčiau auginti kainas. Paaiškėjo, kad ne visi vienodai ir teigiamai vertina ECB žingsnius.
Per spaudos konferenciją M. Draghi užduotas klausimas, kaip jis reaguoja į vokiečių Taupomųjų bankų asociacijos kritiką, kad ECB nusavina taupančiųjų turtą, ir kokia būtų šios institucijos žinutė taupantiems asmenims, kurie kenčia dėl ypač žemų palūkanų.
Šis klausimas visiškai suprantamas, nes tą pačią dieną ECB paskelbė pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normą mažinantis nuo 0,25 iki 0,15 proc. Tai palūkanos, kurias komerciniai bankai moka ECB už pasiskolintus pinigus (beje, komercinės finansų įstaigos gali iš ECB už šią palūkanų normą skolintis neribotai). Sumažinus palūkanų normą siekiama, kad komerciniai bankai iš ECB skolintųsi daugiau ir kreditus dalytų kitiems.
Koks buvo M. Draghi atsakymas į minėtą klausimą? Gana ciniškas. Jis atsakė, kad ECB palūkanų normas nustato tik komerciniams bankams, o ar šie palūkanas sumažins taupantiems – tai jau jų sprendimas.
Tačiau skolinti komerciniams bankams už 0,15 proc. ir teigti, kad šių įstaigų klientams mokamos palūkanos yra jų reikalas, – tiesiog nesąžininga. Jei komerciniai bankai už tiek gali neribotai pasiskolinti iš ECB, kodėl jie turėtų mokėti daugiau indėlininkams? ECB siekia 2 proc. infliacijos, tiek vidutiniškai lėšos nuvertėtų per metus. Ir tuo pat metu jis nustato galimybę pasiskolinti už 13 kartų mažesnes palūkanas. Tokiu atveju taupyti tampa nuostolinga. Tai gali daryti tik tie indėlininkai, kurie nesugalvoja, kaip išleisti turimus pinigus. Šis klausimas išties daug rimtesnis nei atsakymas, kurį sugebėjo pateikti ECB vadovas. Jo žodžius iš esmės galima apibendrinti taip: „Ką padarysi, pakentėkite, vėliau bus geriau.“ Dar vienas svarbus klausimas, ar ECB vykdoma pigių pinigų politika nemažina paskatų šalims vykdyti struktūrines reformas, t. y. reformuoti neefektyvų viešąjį sektorių?
Atsakymą taip pat galima vertinti kaip labai kategorišką. ECB teigia jokių paskatų nemažinantis, nors pripažįsta, kad struktūrinių reformų progresu nėra visiškai patenkintas. Tačiau šios institucijos tikslas yra kainų stabilumas, tad savo vykdoma pinigų politika jo ir siekia. Su reformomis tai neturi nieko bendra.
Nesiimdamos reikalingų reformų šalių valdžios skęsta didelėse skolose ir ilgainiui mažina ekonomikos ir žmonių pajamų prieaugį. Nuo 2007 iki 2013 m. bendros ES valdžios sektoriaus išlaidos padidėjo nuo 45,5 iki 49 proc., o bendra skola išaugo nuo 7 iki 11 trln. eurų. Ir ji neketina mažėti. 2013 m. vienintelės dvi valstybės, kurių biudžetas subalansuotas, buvo Vokietija ir Liuksemburgas. Tad padėtis tikrai prasta.
Būtinos reformos politiškai nepatrauklios, nes paprastai sulaukia didelio visuomenės nepasitenkinimo. Tiesa ir tai, kad ECB nėra tiesiogiai atsakingas už reformas. Tačiau būtų trumparegiška teigti, kad pigių pinigų politika nedaro įtakos šalių paskatoms imtis reformų. Nerealistiškai mažos palūkanų normos leidžia valstybėms lengviau skolintis, nemažinti išsipūtusių valdžios išlaidų ir gyventi šia diena. Jei palūkanos būtų bent kiek realistiškesnės, paskatos reformuotis būtų daug didesnės.
Kad ir kokios svarbios būtų šios diskusijos dėl ECB vykdomos pinigų politikos, Lietuvoje iki šiol jos ignoruojamos. Nuo 2015 m. mums jos taps kur kas svarbesnės.
Įsivedę eurą paprastos galimybės atsisieti nuo jo nebeturėsime. Lietuvos atstovai privalės prisidėti prie eurui svarbių pinigų politikos sprendimų, o praktinės patirties turime nedaug, nes klasikinės pinigų politikos šalis nevykdo jau 20 metų, t. y. nuo tada, kai buvo įdiegtas valiutų valdybos modelis. Svarbu, kad turėtume tvirtą poziciją ir neplauktume pasroviui, nes nuo ECB sprendimų priklausys, kokiais pinigais naudosimės, – patikimais ar nuvertėjančiais.
