Komentaras publikuotas žurnale IQ
Valdantieji mini konkrečią euro įvedimo datą, rengiami Nacionalinis euro įvedimo planas bei Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategija. Tačiau tikrai ne visi yra užtikrinti, kad euro įvedimas Lietuvai atneš daugiau naudos nei žalos. 2013 m. liepą paskelbto Eurobarometro duomenimis, 55 proc. respondentų manė, kad euro įvedimas turės neigiamą įtaką.
Euro įvedimo nauda plačiai aptarta ir mažai kontraversiška – tai politinės lito devalvavimo rizikos panaikinimas, lito ir euro konvertavimo sąnaudų nebuvimas, padidėjęs Lietuvos investicinis patrauklumas, mažesnė skolinimosi kaina. Siekis įsivesti eurą disciplinuoja valdžios finansus, o tai visuomet yra gerai.
Daug sunkiau yra vienareikšmiškai įvardinti su euro įvedimu susijusią riziką, ypač kai šnekame apie ilgalaikę perspektyvą. Žinome, kad Lietuvos įnašas į Europos stabilumo mechanizmą siektų apie 1 mlrd. Lt. Taip pat baiminamasi, jog euro įvedimas paspartins kainų augimą. Estijos statistikos departamento duomenimis, vartotojų kainų lygis dėl euro įvedimo padidėjo 0,2-0,3 proc. Pagrindinis nuolat augančių kainų šaltinis yra pinigų kiekio didėjimas (o eurus Centrinis bankas daugina darbščiai). Su euro įvedimu susijęs neproporcingas kainų augimas Lietuvoje gali atsirasti tik tuomet, jei prieš įvedant eurą vyks spaudimas kainų kurį laiką nedidinti dėl Mastrichto sutartyje įtvirtinto infliacijos kriterijus. Tokiu atveju įvedus eurą kainos padidės natūraliai, bet ne dėl paties euro, kiek dėl to, jog kurį laiką jų augimas buvo dirbtinai stabdomas.
Tačiau pagrindinė euro įvedimo rizika yra euro ateitis. Lietuvai reikia ne kažkokios konkrečios valiutos, o stabilios ir patikimos valiutos. Sprendimas dėl euro įvedimo yra politinis, tačiau jis turi įvertinti ne tik trumpalaikę, aiškiai apčiuopiamą ekonominę naudą, tačiau ir ilgalaikę, sunkiau įvertinamą, bet galimai labai didelę riziką.
Euras šlubuoja. Euro zonos šalių ekonomikos išgyvena viešojo sektoriaus skolų, stagnuojančios ekonomikos, mažėjančio konkurencingumo krizes. Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui ECB atlaisvinęs pinigų politikos vadeles, „spausdindamas“ pinigus bando spręsti euro zonos šalių finansines ir ekonomines problemas, tuo pat metu mažindamas euro kaip valiutos patikimumą. Taigi, ar Lietuvai verta neatsiejamai prisirišti prie euro valiutos, priklauso nuo to, kaip mes vertiname euro ateitį. Ypač atsižvelgiant į tai, kad dabartis yra niūri. Ateitį numatyti yra sudėtinga, tačiau galime identifikuoti tas sąlygas, reikalavimus eurui ir Europos ekonominei politikai, kuriuos įvykdžius euras atitiktų stabilios ir patikimos valiutos reikalavimus ateityje.
Pirma, stabiliam eurui reikia atsakingos (t.y. griežtos) pinigų politikos. Nors ECB buvo įkurtas sekant buvusio Vokietijos centrinio banko, užtikrinusio Vokietijos markės stiprybę, pėdomis, euro zonos pinigų politikos drausmė mažėjo. Nuo euro įvedimo pradžios pinigų kiekis padidintas 3,3 karto. Jei 1999 m. vienam sukurtam BVP eurui teko 63 euro centai, 2012 m. – jau 1 euras ir 14 ct. Nuo 2008 m. ECB pradėjo mažinti refinansavimo palūkanų normą ir 2013 m. pasiekė visų laikų žemiausią 0,5 proc. ribą. Įvertinus infliaciją, komerciniai bankai pasiskolinę iš ECB grąžina mažiau nei pasiskolino. Tokia politika palanki tiems, kurie skolinasi, ji mažina valiutos vertę ir jos patikimumą. Paradoksalu, tačiau jei siekiame stabilaus euro, jį reikia apsaugoti nuo ECB ir jo vykdomos pigių pinigų politikos.
Antra, stabiliam eurui reikia stabilios ir augančios Europos ekonomikos. Euro kaip ir kitų niekuo nepadengtų valiutų stabilumas remiasi euro zonos šalių ekonomikų stiprumu. Europa ilgalaikį ekonominį augimą sugebės pasiekti tik tokiu atveju, jei nepamirš paprastų, tačiau kertinių pagrindų: mažesnės arba bent neaugančios mokesčių naštos, mažesnio ar mažesnę naštą sukeliančio valstybės ekonominės veiklos reguliavimo, pribrendusių struktūrinių reformų vykdymo (pvz., darbo santykių, socialinės apsaugos ir kt.) bei vieningos rinkos, užtikrinančios keturias laisves. Tai nėra nauja, tačiau dažnai pamirštama.
Trečia, stabiliam eurui reikia atsakingų viešųjų finansų. ES šalių bendra valdžios skola prasidėjus krizei sparčiai augo ir 2012 m. pabaigoje siekė apie 85 proc. nuo BVP. Tam, kad grąžintų visą skolą, Euro zonos šalių viešasis sektorius turėtų daugiau niekam nemokėti (išleisti visas biudžeto pajamas skolos grąžinimui) daugiau nei dvejus metus. Prasta ES šalių viešųjų finansų padėtis ir didelis prasiskolinimas kenkia euro stabilumui. Taip yra todėl, kad arba didelė valdžios skola virsta didesne mokesčių našta dabarties ar ateities mokesčių mokėtojams, arba ji per komercinius bankus netiesiogiai finansuojama ECB pinigais, o tai didina infliaciją ir mažina euro patikimumą.
Nei vienoje iš trijų sąlygų situacija nėra gera. Atsakingos pinigų politikos reikšmė arba nėra suprantama, arba valiutos patikimumo užtikrinimo tikslą užgožia skatinimo pigiais pinigais politika. Viešųjų finansų problemą bandoma spręsti ne tik nacionaliniu, tačiau ir ES lygiu, tačiau situacija taisosi pernelyg lėtai, arba visiškai nesitaiso. Mokesčių ir reguliavimų našta ne mažinama, o didinama, dažnai rimtai neįvertinus jos poveikio ekonomikų augimui ir užimtumui. Todėl Lietuvai su euro įsivedimu tikrai nėra kur skubėti.
