Be pinigų blogai, bet jų turintiems – irgi galvos skausmas. Kur saugiai laikyti santaupas, įmonės lėšas, notarams ar antstoliams pervedamus kreditorių pinigus, išmokėjimams skirtas lėšas, ypač jei jos viršija apdrausto indėlio sumą ir tai nėra gryni pinigai? Tie, kurie mėgina riziką diversifikuoti išskaidydami lėšas po skirtingus bankus, banko bankroto atveju vis tiek atsidurtų toje pačioje kreditorių eilėje po darbuotojų, valstybės, indėlių draudimo fondo. Tai yra, pačiam gale, prieš akcininkus. O ar gali būti kitaip?
Gali, ir tam reikia tiesiog dar vienos indėlio formos, tokios, kuriai galiotų kitoks teisinis ir finansinis režimas nei terminuotiems ar einamiesiems indėliams. Šie indėliai turėtų būti rezervuojami banke, jo sąskaitoje. Jiems turėtų būti taikomas ne 4, bet 100 proc. privalomųjų atsargų reikalavimas. Tai reikštų, kad lėšos gulėtų tarsi virtualiame seife, tarsi depozitoriume, ir bankas šių lėšų neperskolintų, kaip tai dabar daro ne tik su terminuotomis, bet ir neterminuotomis lėšomis. Reikalavimai į šį indėlį būtų nukreipiami tiesiogiai, be kreditorių eilės, analogiškai, kaip seife laikomoms vertybėms.
Tai – pasaugos indėlis. Tokio indėlio galimybė Civiliniame kodekse buvo įteisinta 1998 m., po 1994–1997 m. bankų krizės, nusinešusios net 14 Lietuvos bankų. Naujajame CK, įsigaliojusiame nuo 2001 m., pasaugos indėlio galimybės nebeliko. Tada argumentuota, kad šie indėliai neturi paklausos, nesudaromos sutartys dėl tokių indėlių laikymo.
Gali būti, kad noras uždirbti palūkanų nugalėjo poreikį lėšų saugumui: juk natūralu, kad už pasaugos indėlį ne bankas moka indėlininkui, o indėlininkas už paslaugą – bankui. Tačiau gali būti, kad bankai nebuvo suinteresuoti siūlyti ir patraukliai įkainoti tokios paslaugos, ir tai neleido jai atrasti deramos vietos bankinėje sistemoje. Priversti bankus mažinti šios paslaugos kainą nebūtų geriausias sprendimas – protingiau būtų leisti kurtis konkurencijai dėl pasaugos indėlių. Nėra jokių nepašalinamų kliūčių, kad finansų sistemoje rastųsi specializuoti pasaugos bankai (e. seifai ar pinigų depozitoriumai). Reikėtų tik pašalinti esamas kliūtis teisės aktuose, ir būtų panaikintas negrynųjų (elektroninių) pinigų laikymo monopolis.
Tokiems pasaugos bankams nereikėtų nei milžiniško kapitalo, nei jokių kitų kreditorių apsaugos priemonių – tik laikytis šimtaprocentinio atsargų reikalavimo, kurį Lietuvos bankas galėtų patikrinti per 5 minutes ir kas 5 minutes. Tokiam e. seifui nereikėtų kreditavimui pritaikytos struktūros, padalinių, saugyklų ir daugelio darbuotojų. Tokio e. seifo kaina būtų palyginti nedidelė, nes jame nereikėtų dengti įprasto komercinio banko sąnaudų, „subalansuotų“ dalinių rezervų, indėlių ir paskolų bankui.
Deja, dabar nėra teisinės galimybės vykdyti negrynų pinigų depozitoriumo veiklos. Nes elektroninėje erdvėje visi kiti rinkos dalyviai yra priversti naudotis komercinių bankų paslaugomis, turėti sąskaitas juose, o ne tiesiogiai Lietuvos banko aptarnaujamoje atsiskaitymų sistemoje. Paprastai tariant į Lietuvos banko valdomą atsiskaitymų sistemą, šalia kredito įstaigų, valstybės iždo tvarkytojo, vertybinių popierių depozitoriumo, reikia įsileisti dar vieną „gyvūną“, užsiimantį negrynų pinigų pasauga. Labai saugų ir labai svarbų. Svarbų tiems, kuriems svarbus pinigų saugumas.
