Nei vienos šalies dešinieji ilgai nesiangažavo aplinkos apsaugos politikoje. Tačiau juk ne dėl to, kad jiems norėtųsi kvėpuoti užterštu oru ar gerti nešvarų vandenį. Niekam nepatinka gyventi užterštoje aplinkoje ir patirti klimato kaitos bjauriuosius padarinius, nepriklausomai nuo pažiūrų. Taršos ir kito neigiamo poveikio aplinkai klausimai yra ir rinkos ekonomistų darbotvarkėje. Tiesa, ar klimatas keičiasi labiau dėl žmogaus įtakos ar mažiau, ne ekonomistų reikalas. Bet ekonomistų reikalas kalbėti apie įvairiapusę įtaką aplinkai, kaip ekonominės veiklos veiksnį. Taipogi ir apie aplinkosaugos politiką. Ypač dabar, kai visas ES ekonominės politikos laivas pasuktas šiuo kursu.
Kodėl mums įprasta, kad „žalioji“ politika yra kairioji? Pirma, taip susiklostė istoriškai – kairieji pirmieji politiniame lauke užsiėmė šią poziciją, antra, ir svarbiausia, dėl metodų – kaip pagrindinis instrumentas poveikiui aplinkai reguliuoti buvo pasitelktos valstybės reguliacinės galios. Atrodo, kas gali būti paprasčiau – imi ir sutvarkai: nustatai normas ir draudimus, randi ir nubaudi pažeidėjus, ir problema išspręsta. Pasirodo ne taip ir paprasta: per griežti apribojimai stabdo ekonominę veiklą ir sukelia gyventojų nepasitenkinimą dėl kylančių kainų, per laisvi apribojimai netenkina švaros siekiančiųjų ambicijų; surasti pažeidėjus ir juos nubausti ne visada pavyksta, o nubaudimas negarantuoja, kad jie toliau neterš. Šiandien kaip niekad Lietuvoje gerai matyti tokios aplinkos apsaugos sistemos skylės. Jos bus kamšomos padidintomis institucijų galiomis ir papildomais pinigais, bet esminių pokyčių tikėtis švarios gamtos naudai pagrindo nėra dėl pačios sistemos ydų.
Remiantis rinkos ekonomikos logika, administracinės priemonės aplinkos taršos problemų iš esmės nesprendžia, nes ir negali išspręsti. Viena iš priežasčių – į interesų susikirtimą tarp privačių rinkos dalyvių, tarkime, teršiančios įmonės ir taršą patiriančių kaimynų (tiek asmenų, tiek įmonių), įsileidžiamas tiesiogiai sandorio baigtimi taip stipriai (arba visai) nesuinteresuotas tarpininkas – valstybės institucija ir jos įgyvendinamos teisinę galią turinčios taisyklės. Atsiranda erdvė kompromisams ir susitarimams, poveikio aplinkai srityje – atsiranda prielaidos legaliai teršti.
„Jei A teršia B kvėpuojamą orą, ir tai galima įrodyti, reiškia A vykdo agresiją B atžvilgiu ir tokia veikla turi būti nutraukta, o žala atlyginta”, – dar 1982 m rašė ekonominės minties klasikas M. Rotbardas. Anot jo, ten kur yra aiškus agresorius ir nukentėjusysis, konfliktas turėtų būti sprendžiamas teisinėmis, o ne administracinėmis priemonėmis.
Kritikai paprastai nurodo du trukdžius šiam principui taikyti praktikoje. Vienas – ne visa aplinka turi savininką, ir antras – tvirtai susieti patirtą žalą su apkaltinto teršėjo veiksmais nėra lengva.
Dabartinėmis administracinėmis priemonėmis ir nebandoma susieti agresoriaus su žala. Patikrinama, ar žmogus ar įmonė buvo nusipirkęs taršos leidimą. Jei nustatomi reikalavimų pažeidimai, pritaikoma bauda, o žala kompensuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Jei normos nepažeistos, apskritai niekas nedaroma, net jei kažkas tiesiogiai tą agresiją patyrė. Kaip tokiame kontekste atrodo teisingumas? Teršėjo ateities motyvacija? Prastai.
Jei visuomenė nėra pasiryžusi investuoti į taršos ir žalos žmogui ar jo turtui tyrimą, vadinasi, ji tą teršimą toleruoja. Tarp eilučių siunčiama žinutė, kad toleruoti tenka, nes ekonominė veikla visada teršia, o leistinos teršimo normos yra kaip ir mūsų bendrai sutarta (politinių institutų nustatyta) erdvė ekonomikai vystytis nepaisant šių apribojimų.
Bet tai nėra tikrovę atitinkantys dėsningumai ir nieko keisto, kad žmonėms jie nepatinka. kyla klausimas, ar tikrai XXI a. nėra galimybių teršti gerokai mažiau?
Žmonės stengiasi efektyviai naudoti išteklius, ir inovuoja, ieškodami efektyvesnių sprendimų. Taigi, kuo daugiau išteklių yra bendros nuosavybės, tuo daugiau rizikos, kad jų niekas netaupys – atsiras pereikvojimas ir visokių rūšių tarša. Be to, jei tarša yra rimtas apribojimas (t.y., visi teršėjai žino, kad padarę žalą bus paduoti į teismą ir privalės atlyginti nukentėjusiam), tai inovacijos bus vystomos taršos, o kartu ir žalos tikimybės mažinimo linkme. Jei to nėra, įmonės labiau paiso kitų apribojimų, kaip antai, diegia socialinės atsakomybės standartus, perka darbuotojams keliones ir sėdmaišius, plečia veiklą arba didina pelną. Nes tiek laiko, tiek žmonių, tiek finansų ištekliai visada riboti.
Svarstant, ar nuosavybės teisių gynimas per teismų sistemą būtų geresnė alternatyva už dabar įprastą administracinę-reguliacinę aplinkos apsaugą, vertinti reikėtų ne šiandienos situacijos pjūvyje, o per ilgą praėjusį laikotarpį. Mat plečiantis valstybės reguliaciniam įsikišimui ir atsirandant vis daugiau tarpininkų tarp teršėjo ir nukentėjusiojo, teršėjo atsakomybė prieš nukentėjusį atitolo ir prasiskiedė. Per tą laiką alternatyvūs būdai spręsti šiuos konfliktus nunyko net ir tose šalyse, kur privati nuosavybė ginama. Mes gi net pusę amžiaus gyvenome apskritai be privačios nuosavybės, sistemoje, kuri ją ne tik neigė, bet ir visokeriopai peikė bei šmeižė, o šiandien neturime realaus privačios nuosavybės gynimo prioriteto. Galime stebėti kone socialinį Stokholmo sindromą – visuomenė, iš kurios tiek metų buvo prievarta atimta privati nuosavybė – kaip turtas, kaip teisė ir kaip vertybė – šiandien labiau pasitiki prievartautojo ginklu – suvisuomeninta nuosavybe, negu nori puoselėti ir ginti savąją. Tai stebina, bet gal žmonės taip vertina būtent dėl to, kad niekada apie turtą tokiu būdu nemąstė.
Tiek gaisras Alytuje, tiek vamzdžiai nevalytų nuotekų leidžia pamatyti aplinkosaugos sistemos neįgalumą ginti nukentėjusius. Reikia turėti omenyje, kad ji nesugedo būtent dabar – ji tokia buvo daugelį metų. Pastarieji įvykiai verčia apmąstyti gamtosaugos principus iš esmės, bet tai toli gražu nereiškia, kad teršiama tik šitokiu būdu ar kitose šalyse yra kitaip. Juk nepaisant griežtėjančių ir intensyvėjančių gamtosaugos priemonių, taršos problema nebuvo išspręsta. Priešingai, ji tapo globalia ir labiausiai visus jaudinančia.
Grįžkime prie antro aplinkosaugos įgyvendinimo per privačios nuosavybės apsaugą trikdžio – bendros nuosavybės. Galime sakyti, kad Kuršių marios nėra kažkieno nuosavybė, todėl teršėjas nuodijo visus, bet ne konkretų asmenį, kuris galėtų pareikalauti žalos atlyginimo. Tačiau tarp tų visų turėtų būti žmonių ar įmonių, kurie turi nuosavybę toje teritorijoje ir galėtų pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo. „Galėtų“, o ne „gali“, nes pas mus tokių bylų teismų praktika nesusiformavo ir sunku prognozuoti, koks šiandien būtų rezultatas.
Lordas Skrutonas savo knygoje „Green Philosophy“ aprašo konkrečią 1952 m. bylą Didžiojoje Britanijoje: upės teršimu pasipiktinę žvejai supirko žemę prie upės ir susivieniję į asociaciją padavė į teismą jos teršėjus. Viena privati ir viena valstybinė įmonė bei vietos savivaldybė buvo priverstos nustoti teršusios. Iki to laiko formaliai draudimas teršti upes egzistavo ir savivaldybės galėjo kelti bylas teršėjams, bet nekėlė, nes pačios buvo didžiausios teršėjos, o jų gyventojai, kaip ir šiais laikais, retai galėjo pasiekti, kad jų formali bendruomenė – savivaldybė (community) atstovautų jų poreikius. Kaip rašo lordas Skrutonas, upės buvo išvalytos ne valstybės, o prieš valstybę; ne per bendrą nuosavybę, o ginant privačią. Tačiau tam reikia, kad teisinė sistema gintų privačią nuosavybę ir atsirastų asmenys, tokį interesą pasirengę atstovauti.
Išvešėjus administraciniams teršimo konfliktų sprendimo būdams visuomenė – kaip nukentėjusi pusė – lieka atskirta nuo teršėjų, kaip agresorių, būtent to administracinio aparato. Net jei atmesime korupcijos riziką aplinkosaugos institucijose (ko šiuo metu jokiu būdu negalime padaryti), turime sutikti, kad tai inertiškas ir brangus mechanizmas, kuris reaguoja lėtai ir netaikliai. Bet svarbiausia, jis baudžia reguliavimų našta neteršiančius – tiek įmones, tiek gyventojus.
Neteršiančios įmonės turi konkuruoti su teršiančiomis, nors jų sąlygos toli gražu ne vienodos. O žmonės ne tik neapginami nuo teršėjų, bet ir atgrasomi nuo pilietiškumo. Jei žmonės metų metais skundžiasi dėl teršiamų vandenų ir oro, beatodairiškai kertamų medžių esą valstybės saugomose teritorijose, o gamtosaugos sistema nereaguoja, ką jie gali manyti apie savo valstybę ir savo padėtį joje? Jie gali manyti, kad sistema ydinga, korumpuota ir reikia geresnio valdymo, arba kad visi verslininkai yra agresoriai ir su jais visais reikia kovoti. Didžioji dalis renkasi būtent antrą ir trečią variantus – kad nedori yra verslininkai ir tikrintojai, pačios sistemos ydingumo nenorima kvestionuoti. Nesižvalgoma alternatyvų, jos atmetamos nepabandytos. Todėl remtis privačia nuosavybe ir teismais siekiant švarios aplinkos šiandien Lietuvoje skambėtų keistai, nors visi argumentai byloja, kad tai būtų efektyviausias kelias.
Politikams, žinoma, esama situacija yra paranki – pavaizduoti save gelbėtojais ir pažadėti naują, ne tokią blogą kokia buvo, valdžią. Patinka tokia sistema ir stambiam įtakingam verslui. Tokia, valstybės reguliavimais valdoma, aplinkosaugos politika sudaro gerokai labiau prognozuojamą aplinką, nei nuolatinė rizika atsidurti teisme dėl žalos. Be to ji sukuria didelius įėjimo barjerus naujiems veikėjams – jų konkurentams – ateiti į rinką su mažiau taršiomis ar kitaip efektyvesnėmis technologijomis.
ES klimato kaitos prioritetas yra skambus, bet kietas riešutėlis visų šalių politikams. Neabejotina, kad jį įgyvendinant daugiausia bus siūloma stiprinti, plėsti, geriau finansuoti ir kitaip vystyti esamą aplinkos saugojimo būdą, nors jis nėra veiksmingas žmonių teisėms į švarią aplinką apginti. Bet ši situacija kartu yra ir šansas pabandyti sukurti visiškai kitokią aplinkos apsaugos sistemą, kurioje žmonės iš protestuotojų ir stebėtojų taptų konstruktyviais aktyviais dalyviais.
