Vyriausybė pateikė naują paramos priemonių paketą krizės ištiktai ekonomikai gelbėti, skirtą laikotarpiui po karantino. Deja, vadinti jį labiau tinka rinkiminiu, ne pokarantininiu ar kriziniu, nes, panašu, krizė čia yra tik priedanga pinigų rinkėjams padalinti. Tai pastebėjo jau ne vienas analitikas. Tačiau pažvelkime atidžiau, kaip šis planas padės ekonomikai atsigauti. Tam svarbu suprasti, kokių priemonių krizės ištiktiems ekonomikos dalyviams labiausiai reikia, ir ką siūlė senasis, dabar veikiantis vyriausybės paketas.
Žmonės visada nieko prieš gauti dovanų, bet šiandien visi, kurie mąsto, galvoja apie savo darbinę veiklą ilgesniu laikotarpiu būtent krizės kontekste. Darbuotojai rūpinasi, ar išliks mano darbovietė, mano darbo vieta po metų? Ar geriau registruotis bedarbiu ir gauti pašalpų? O gal keisti profesiją? Verslas svarsto, ar visomis išgalėmis bandyti išsaugoti esamą veiklą, darbuotojus, ar susimažinti ir išlaukti iki aiškesnių laikų? Investuoti į naują paslaugą? O gal maksimaliai pasinaudoti parama ir daryti tuos veiksmus, kurie ją labiausiai išnaudotų?
Krizė sukelia nepakeliamą neapibrėžtumą
Visi kalba, kad ši krizė ypatinga, neturinti analogų. Nežinia kaip vertinti, ko tikėtis. Bet neapibrėžtumo klausimas yra visų krizių esmė. Verslas ir taip veikia neapibrėžtumo sąlygomis, jis ir uždirba dėl to, kad šią riziką prisiima. Bet krizės metu neapibrėžtumas išauga taip stipriai, kad joks verslas negali jo pakelti. Todėl traukiasi, laukia – juk traukiasi ir laukia klientai. Atsigauna tada, kai apibrėžtumo bei aiškumo padaugėja. Kuo labiau verslas traukiasi ir ilgiau laukia, tuo didesnis ekonominis nuosmukis, kuris taip mus visus gąsdina. Būtent dėl to ši krizė ypatinga – nežinome, ne tik kaip elgsis sutrikusios ekonomikos dalyviai, bet ir kaip elgsis virusas, bei jo sutrikdyti žmonės.
Vyriausybės gelbėja savo šalių ekonomiką pinigais, kurių pasiskolina visų gyventojų rizika. Tai reiškia perima dalį neapibrėžtumo iš verslo ir atskirų individų bei paskirsto laike. Tačiau priklausomai nuo to, kaip tuos pinigus išmoka – valdžia gali sumažinti arba padidinti neapibrėžtumą. Tą patį, nuo kurio gelbsti… Jeigu remiamieji nesupranta, kokiomis sąlygomis jie paramą gaus, ir nežino, kaip prie jos prisitaikyti, tokia parama tik prideda juos slegiančio neapibrėžtumo ir nerimo.
Dabartinio – karantininio – paketo bėdos
Šiandien tai ir stebime. Esamos pagalbos priemonės nėra paremtos vieninga ir aiškia logika, kurios nuosekliai būtų laikomasi ir kuri rinkos dalyviams būtų suprantama. Dabartinės – karantininės – pagalbos ekonomikai priemonės turi esminių ydų:
-
Jos yra sąlyginės, t.y., teikiamos keliant gavėjams papildomas sąlygas, todėl pasiekia tik dalį įmonių bei dirbančiųjų. Tų sąlygų įmonės neatitinka dažniausiai objektyviai – ne dėl savo kaltės, o dėl paties verslo savybių.
-
Paramos priemonės sudėliotos pagal išlaidų eilutes. Atskiros priemonės darbo užmokesčiui, atskiros nuomai, padengti kitoms sąskaitoms, todėl skirtingos įmonės (vėlgi ne dėl savo kaltės) skirtingai gali jomis pasinaudoti.
-
Lėtos ir teikiamos pavėluotai. To priežastis – jau minėtos jų savybės. Taip pat pasirinkti nepritaikyti teikimo kanalai, vartotojui sunkiai prieinama informacija, dažna sąlygų kaita, valstybės institucijų pajėgumai.
Taigi, Vyriausybės jau taikomos pagalbos priemonės neatlieka pagrindinės funkcijos – padėti verslui kuo greičiau imti vykdyti veiklą, kuri tuo metu galima ir prasminga. Pagalbos priemonių jam reikia aiškių, lengvai prieinamų, kad jos nestabdytų pačios įmonės iniciatyvos imtis dalinių ar visai naujų darbų, perkvalifikuoti darbuotojus, siūlyti jiems kitas veiklas, nekurtų nepagrįstų lūkesčių, neįveltų į sprendimus, kurių verslas nebūtų daręs pats.
Vienintelė išimtis – VMI ir „Sodros“ mokesčių atidėjimas, kuris verslui papildomų reikalavimų nekelia, daugiau mažiau apima visus, kurie nukentėjo, orientuotas ir į karantino, ir pusę metų po karantino laikotarpį. Ši priemonė suteikia aiškumo, lengvai prieinama, netrukdo verslui priimti tų sprendimų, kuriuos jis laiko geriausiais.
Kaip atrodo naujasis paketas?
Dar mažiau suprantama ekonominė naujojo paketo logika, nes remiamos tos gyventojų grupės, kurios nuo krizės visai nenukentėjo. Naujosios priemonės taiso kai kurias ydas, bet visuma lieka fragmentiška, remianti dalį nukentėjusiųjų, dalį potencialių augti, dalį šiaip sau, nes norisi. Matyti, kad Vyriausybei nesinori daryti kitų darbų, kurių reikia visiems, bet padaryti sunku – kaip antai, sumažinti biurokratijos.
-
Vyriausybė ketina nuimti didelę dalį sąlygų. Subsidiją gauti galės ir ėmę subsidiją karantino metu, ir neėmę, bet nukentėję. Nebereikės būti realioje prastovoje, nebekeliamas reikalavimas išlaikyti darbuotojus (bet tai anksčiau įsipareigoję turės vykdyti). Sąlygų atsisakymas, jei jis tikrai įvyks, bus didelis pliusas.
-
Priemonės lieka tikslinės. Subsidija teikiama darbuotojų atlyginimams, kitoms išlaidoms yra įvairios kitos atskiros priemonės, su savomis sąlygomis ir gavimo ypatumais. Subsidijos orientuotos į mažus atlyginimus, kas iš principo nėra blogai. Tačiau didelę pridėtinę vertę kuriantiems (nors ir smulkiems, jauniems ar kitaip nestipriems) verslams tai nebus svari pagalba.
-
Galima tikėtis, kad išmokos greičiau pasieks gavėjus. Jau vien dėl to, kad procesai jau paleisti ir vyksta. Taip pat dėl to, kad stipriai sumažinta sąlygų. Tačiau dėl institucijų pajėgumo negalime spręsti, kol tai neįvyko.
-
Lėšų skiriama ilgesniam laikotarpiui ir dosniau. Bet įmonėms aktualiausia gauti pinigų kuo paprasčiau ir anksčiau bei galėti juos išleisti ten, kur reikia, o ne būti maitinamoms pusę metų „per vamzdelį“. Subsidijų darbo užmokesčiui išdėstymas per tokį ilgą laikotarpį krizinį paketą verčia į darbo vietų subsidijavimo programą. Ji krizės sąlygomis nėra tikslinga, nes stabdo įmonėse pokyčius. Ypač tose, kur darbo užmokestis mažas.
Siūlomame pakete atsiranda naujas „potencialaus augimo įmonių“ sąrašas. Jį suformuos ministerijos. Kad ir kokie būtų protingi to sąrašo formavimo kriterijai, jie vis viena yra ne iš rinkos kylantys. Politikai ir ministerijų specialistai nuspręs, kokios įmonės augs, kokios neaugs. Nors to jie negali pasakyti. Jei galėtų, nereikėtų viso pasaulio finansų bei investicijų specialistų, rizikų vertintojų, netgi akcijų biržų. Taigi neapsigaukime, šis sąrašas nustatys ne įmones, kurios turi potencijų augti, o kurių augimo nori ministerijos. Kiti augti galės nepaisant valdžios, patys iš savęs.
Nors galima būtų padėti visiems: iš sąrašo ir be sąrašo, seniems ir naujiems ir net būsimiems. Ypač mažiems, naujiems ir būsimiems – sumažinant biurokratijos. Bet kurioje bendroje srityje arba ministerijoje. Bet tai per sunkus uždavinys valdžiai. Lengviau pasiskolinti ir pasubsidijuoti pagal sąrašą.
Kita nauja priemonė – vienkartinė parama darbo vietų steigimui. Ji dar galėtų būti suprantama, kai ekonomika iš principo veikia, bet yra didelis nedarbas (atskiruose regionuose, pvz.). Šiuo metu ekonomika yra krizėje ir verslas stengiasi sumažinti riziką. Pagrindinis kriterijus, kurį verslas taiko kurdamas arba nekurdamas darbo vietą – ar naujo žmogaus sukurta vertė padengs darbdavio įsipareigojimus. Jos vertina šio veiksmo riziką. Darbdavys priimdamas darbuotoją įgauna labai rimtą naštą – planui nepasiteisinus, jį atleisti yra taip sunku, kad belieka laikyti ir bloginti visos įmonės (su visais esamais darbuotojais) būklę bei ateities galimybes. Krizės metu visiems – ir darbuotojui, ir darbdaviui, ir valstybei – yra geriau, kai darbuotojai dirba. Net jei dirba trumpiau, net jei su mažiau vadinamųjų garantijų. Bet jei politikai užsispyrę saugo darbo vietas atsietai nuo verslo, nei subsidijos, nei vieši raginimai naudos neduos.
Siūloma vienkartinė parama įsisteigti darbo vietą žmonėms, kuriems nustatytas dalinis darbingumas. Galėtų būti gera neįgaliųjų integracijos priemonė, jei įsteigimo kaina būtų didžioji mažos įmonės gyvavimo našta. Ne, didžioji našta yra paprastam mirtingajam neaprėpiami reikalavimai ir reguliavimai, negeranoriški tikrintojai, mokesčių mokėjimo ypatumai ir jų našta. To judinti nežadama.
Kaip antikrizinis paketas virsta „gerovės valstybės“ pažadais
Pažvelkime į priemones, skirtas gyventojams remti. Jų taip pat daug ir jos nesidėlioja pagal jokį kitą kriterijų, kaip „parama rinkėjui“. Numatomos išmokos nepasiturintiems, pensininkams, vaikams.
Priminsiu, Lietuvoje, kaip visose padoriose šalyse, pensijų dydžius ir tvarką nustato pensijų įstatymai, kurie sujungti į vieningą sistemą. Ši sistema ypatingai jautri politikų įsikišimui, nes jie griauna dešimtmečiais sukurtą įdirbį, keičia lūkesčius ir iš esmės padaro žmones priklausomus nuo politikų. Pastaruoju metu dėl darbo užmokesčio augimo pensijos kilo, infliacija buvo maža, komunalinių paslaugų kainos nekilo, o karantino metu netgi galima mokėjimus atidėti. Taigi pensininkai nėra ta grupė, kuri būtų nuo karantino nukentėjusi.
Komunalinių išmokų kompensacija iškraipo nekilnojamo turto rinką ir neskatina gavėjų keltis į mažesnius būstus. Ji seniai turėjo būti integruota į socialinę pašalpą.
„Parama darbo ieškantiems žmonėms“ yra visai nauja išmokų rūšis, kuri, kaip ir vaiko pinigai, griauna vieningą socialinės pašalpos sistemą (vadinamąjį saugumo tinklą) ir veikia tik kaip įrankis valdantiems politikams prisitraukti atskirų žmonių grupių simpatijas. Iš šios priemonių grupės pagrįstas tik pačių socialinių pašalpų padidinimas. Būtent į socialinę pašalpą turėtų būti integruotos visos grupinės pašalpos, kad visų socialinių grupių žmonės, nepriklausomai nuo atsidurimo skurde priežasčių, galėtų tą pašalpą gauti.
Socialinės paramos priemonės veikia ne tik gyventojų asmeninę situaciją, bet ir ekonomiką, nes keičia jų žmonių motyvaciją. Ypač motyvaciją dirbti.
Apibendrinimui pasinaudosiu paplitusia ekonomikos, kaip dviračio, analogija: ekonomikos gelbėjimo priemonės kuriamos stumtelti dviratį, kad jis dėl krizės nesulėtėtų tiek, jog nuvirstų. Stumtelti dviratį reikia trumpai ir švelniai, kad jis nenuvirstų nuo to stumtelėjimo arba nepasuktų niekur nevedančiu keliu. Stumėjui nereikia turėti daug jėgos, jam reikia tik dviratininko ir kelio pajautimo.
————-
Investuokite savo 1,2 proc. GPM į mūsų veiklą, kad galėtume tęsti darbus: https://www.llri.lt/prisidekite/12proc
