Svarstantiems apie dainininko karjerą dažnai patariama: jei gali nedainuoti – nedainuok. Panaši taisyklė puikiai tiktų ir savivaldybėms: jei gali neverslauti – neverslauk. Tačiau, panašu, savivaldybės neverslauti negali. Šiuo metu įstatymuose įtvirtintos universalios su Konstitucija suderintos taisyklės, užtikrinančios konkurenciją, savivaldybėms nepatinka. Todėl pagal nesibaigiančius savivaldybių pageidavimus vis kuriami būdai, kaip tų taisyklių išvengti. Pageidavimų koncerte skambant rokenrolui, labiau ausyli gali išgirsti rekviem verslui.
Vienas naujausių Vyriausybės pasiūlymų – leisti savivaldybėms be konkurso pavesti savo įmonėms teikti paslaugas, kai tų paslaugų teikimui naudojamas savivaldybių valdomas nekilnojamas turtas. Kam iš tiesų tuo tiesiamas kilimas suprasti nesunku. Štai bent kelios savivaldybės prisistatė baseinų, tačiau skelbti konkurso dėl paslaugų teikimo juose nenori. Skundžiasi, kad atidavus paslaugų teikimą į privačias rankas, sunku bus jas kontroliuoti, sako, kad gali kilti keblumų dėl infrastruktūros priežiūros. Rūpintis už mokesčių mokėtojų pinigus įgytu turtu reikia. Tačiau visus nuogąstavimus juk galima išspręsti sutartimis, kaip tą daro verslas nuomodamas turtą kitam verslui.
Vietos savivaldos įstatyme parašyta, kad savivaldybės gali užsiimti nauja ūkine veikla tik esant trims sąlygoms, t. y. kai paslauga yra būtina visiems gyventojams, kai niekas kitas tos paslaugos neteikia ir jei tuo nebus sukuriamos kam nors išskirtinės ar diskriminacinės sąlygos. Jei situacija atitinka visas šias sąlygas, paskutinį žodį, ar gali teikti paslaugas savivaldybės įmonė, taria Konkurencijos taryba. Tačiau jei savivaldybė šių taisyklių nepaiso, Konkurencijos taryba gali įpaišyti pažeidimą.
Norinčioms verslauti savivaldybėms ši taisyklė nepatogi, tad visais būdais stengiamasi ją apeiti. Jei paslaugų teikimo savivaldybės pastatytame baseine konkursą laimėtų privatus operatorius, o ne sava įmonė, politikų rankos ir interesai nuo verslo būtų patraukti šiek tiek toliau nei jiems norėtųsi. O norų žaisti verslą, deja, esama. Specialiųjų tyrimų tarnybos šiemet atliktas tyrimas atskleidė skandalingus skaičius apie nepotizmo lygį savivaldybių valdomose įmonėse. Nustatyta, kad vidutiniškai 19 procentų čia dirbančiųjų yra giminaičiai, jie užima apie 4000 darbo vietų. Kai kuriose įmonėse giminystės ryšiais gali būti susiję net apie pusė darbuotojų. Šie skaičiai byloja apie rimtas korupcijos grėsmes.
Politikų ir jų giminaičių apstu ir savivaldybių valdomų įmonių vadovų postuose. „Transparency International“ 2017 m. tyrimas parodė, kad 4 iš 10 savivaldybių ar valstybės valdomoms įmonėms vadovauja asmenys, susiję su politinėmis partijomis. Dažnas atvejis, kad kai kurių įmonių vadovai keičiasi po kiekvienų rinkimų, kartais – net po kelis kartus. Esant tokiai situacijai, rizika, kad bus paisoma ne viešojo, o asmeninio ar politinio intereso – didelė. Užuot kūrus šiltas vieteles politiniams bendražygiams ar giminaičiams, politikai galėtų rūpintis tuo, kas jiems iš tiesų priklauso – t. y. vartotojų interesais, kurie organizuojant sąžiningus viešųjų pirkimų procesus ir būtų geriausiai atliepti.
Bet panašu, kad savivaldybės užsiima ne tuo, kuo joms priklauso, o dėl nepatogių taisyklių galvos per daug nelaužo. Nepatinka taisyklė – pakeisime! Apie tai, kad tik konkurencijos sąlygomis vartotojams gali būti teikiamos geriausios paslaugos, savivaldybės netiki. Vyriausybė politinės valios šiuo klausimu taip pat nedemonstruoja, išimtims dega žalią šviesą, o konkurencijai užtrenkia prieš nosį duris. Tokiu būdu, taisyklė virsta aukštyn kojomis: savivaldybės valdomos įmonės veikia ten, kur konkurencija jau egzistuoja, o verslas tenkinasi tuo, kas lieka nuo savivaldybių įmonių stalo.
Kartais savivaldybės savo verslus teisina, aiškindamos, kad esą nėra tos konkurencijos, nėra kas galėtų teikti paslaugas. Gal ir nėra. Nes konkuruoti su savivaldybės valdomomis įmonėmis, kurios turi galimybes pasinaudoti ir finansiniu savivaldybės užnugariu, nėra lengva. Be to, kai matai, kad dešimtmečiams be konkursų sudaromų sandorių, kurie atitenka „savoms“ įmonėms, daugėja, noro žengti į šias rinkas lieka vis mažiau.
Ir įdomu, ką savivaldybės nuveikė, kad ta konkurencija atsirastų, gal palengvino verslo sąlygas, sumažino mokesčius ar atsisakė perteklinių biurokratinių reikalavimų? Juk tvarių ir nediskriminacinių taisyklių kūrimas, o ne verslavimas ir yra tikrasis valdžios kompetencijos darbas. Tačiau jei Seimas toliau šoks pagal verslauti norinčių savivaldybių įnorių dūdelę, rekviem verslui netruks suskambėti.
