Metų pradžioje dalis Lietuvos senjorų buvo susirūpinę dėl vis nepristatomų pensijų. Situacija palietė vieną jautriausių visuomenės narių grupių, todėl, akivaizdu, problemą reikia spręsti, ir greitai. Tačiau, deja, vietoje susidariusios situacijos priežasčių naikinimo, ir prevencinių priemonių diegimo, kad į tokią situaciją daugiau niekada nepapultume, norima eiti neproporcingai drastišku keliu, aukojant konkurencijos teikiamus privalumus.
Dalis Seimo narių suskubo su siūlymu keisti Socialinio draudimo pensijų įstatymą ir jame įtvirtinti, kad pensijas gali pristatyti tik universaliųjų pašto paslaugų teikėjas, tai reiškia – „Lietuvos paštas“. Paprastai tariant, siūloma sukurti dar vieną valstybinį monopolį, šįkart atsiriekiant dalį pašto paslaugų rinkos. Gali būti, kad šios paslaugos naujokai ir neatliko visų namų darbų prieš pradedant veikti, tačiau argi tai yra pakankamas pagrindas atsisakyti konkurencijos mechanizmo ir paslaugą monopoline teise atiduoti į valdžios rankas. Ir visa tai dėl to, kad pirmą paslaugos teikimo mėnesį privačiam teikėjui paslaugos suteikti kokybiškai nepavyko.
Prieš imantis kraštutinių priemonių, vertėtų įsigilinti į tikrąsias priežastis, kodėl pensijos adresatų nepasiekė laiku. Pensijų pristatymo į namus paslaugą teikia ūkio subjektas, laimėjęs „Sodros” skelbtą viešąjį pirkimą. Ilgą laiką šios paslaugos teikimas tekdavo „Lietuvos paštui“. Tačiau nuo šių metų 25 savivaldybėse konkursą laimėjo kitos 4 įmonės. Dalis šių įmonių aptarnaujamose teritorijose gyvenančių senjorų pensijų laiku nesulaukė. Pagrindinės įvardinamos to priežastys: netiksliai nurodyti ar pasikeitę senjorų adresai, nežinoma informacija, kaip patekti į laiptinę ir panašūs nesusikalbėjimai.
Ar šios informacijos nežinojimas tikrai yra tik konkursą laimėjusių naujų paslaugų teikėjų atsakomybė? Juk niekas netrukdė į konkurso sąlygas įtraukti reikalavimą pensijų išnešiotojams, „Sodros“ valdomoje informacinėje sistemoje kaupti ir nuolat atnaujinti visą informaciją, reikalingą adresatams pasiekti. Tuomet konkursą laimėjęs naujas paslaugos teikėjas gautų aktualią informaciją ir vėlavimų būtų buvę galima išvengti. Jei jau labai norisi surasti kaltus, tai reikia daryti sąžiningai ir ne tik tam, kad kaltieji būtų nubausti, o tam, kad ateityje panašių situacijų būtų išvengta.
Teisybės dėlei verta prisiminti, kad dėl kokybe neblizgančių paslaugų akmenų būta ir „Lietuvos pašto“ darže. Periodinių leidinių leidėjai ir prenumeratoriai skundėsi dėl vėluojančio leidinių pristatymo. Niekas nenorėjo skaityti vakarykščių laikraščių. Tačiau tuomet valdžia neskubėjo siūlyti keisti paslaugos teikėjo, maža to, šias paslaugas dar ir subsidijavo mokesčių mokėtojų pinigais. O nesenas „Sodros“ viešumoje nuskambėjęs duomenų nutekėjimo skandalas taip pat nesibaigė „Sodros“ uždarymu. Kodėl tuomet kai suklumpa privatus teikėjas, taikomas jau visai kitas standartas – skubama su pačiomis griežčiausiomis baudomis?
Be to, pasimokyti buvo galima ir iš svetimų klaidų. Ar tik ne dėl tokių pačių priežasčių pradžioje strigo atliekų išvežimas, kai kuriose savivaldybėse pakeitus atliekų vežimo organizavimo tvarką. Nauji atliekų vežėjai nerasdavo jiems priskirtų konteinerių, konteineriai būdavo užrakinti, o raktas pas gyventojų bendrijos pirmininką, kuris išvykęs nežinoma kryptimi, ir panašiai. Tačiau tai – vienkartinės problemos, kurias išsprendus, paslaugos gali būti teikiamos be priekaištų. Šioje vietoje nevertinu, ar šiukšlių vežimo organizavimo tvarką reikėjo keisti ar ne. Tačiau jei tuo metu žvalgantis į šiukšlių kalnus aplink konteinerius ėmė pyktis, tai dabar savivaldybėms galima ir padėkoti, kad tuo metu nepasuko drastišku keliu kaip kad norima pasukti šiuo atveju. Tai yra nesugalvojo išvaikyti privatininkų ir įsirašyti į įstatymą, kad šiukšles vežti gali tik savivaldybės valdoma įmonė.
Grįžtant prie fundamentaliosios klausimo pusės, valstybinių monopolijų plėtros šalininkai kas rytą turėtų perskaityti Konstitucijos 46 straipsnį, kuris sako, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“. Valdžios įžengimas į ūkinės veiklos zoną turėtų būti įrodytas ir pagrįstas. Šiuo atveju vietoje to, kad kalbėtume, ar valstybės valdoma įmonė esant tokiai konkurencijai apskritai turėtų veikti rinkoje, jai tiesiog norima suteikti monopolinę teisę veikti dalyje pašto rinkos. Kaip valstybinį monopolį šiuo atveju pagrįstų projektų rengėjai, kaip kad reikalauja Konstitucija? Privatus ūkio subjektas pirmą paslaugos teikimo mėnesį paslaugą suteikė nekokybiškai. Tikrai?
Tokie siūlymai nėra pavienis atvejis, panašios mintys valdininkų galvose zuja nuolatos. Valdiškos vaistinės, valdiškas duomenų centras ar duomenų perdavimo tinklas – jau įteisinti projektai. Vos prieš kelias savaites viena valdiška įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ atsitraukė nuo idėjos pačiai kepti bandeles traukinių stotyse, štai jau kita valdiška įmonė „Lietuvos paštas“ skelbiama vienintele galinčia išnešioti pensijas. Pensijų pristatymo į namus paslauga nelabai kuo skiriasi nuo laiškų ar siuntinių išnešiojimo paslaugų. Tai yra įprasta ūkinė veikla. Pašto paslaugų teikimu Lietuvoje užsiima virš 40 ūkio subjektų. Todėl toks Seimo narių siūlymas yra visiškai nesuprantamas.
Jei konkuruoti nesiseka pagal visiems vienodas taisykles, tai taisykles galima pakoreguoti, kad kai kam konkuruoti sektųsi geriau? Ir taip elgiasi taisyklių kūrėjai Seimo nariai? Pastariesiems galioja privilegijuotos taisyklės? Ar jiems taisyklės negalioja apskritai?
Sakoma, kad prie žemos politinės kultūros visuomenė pripranta. Kas neseniai buvo laikoma vertybiniu užribiu, pamažu gali tapti norma. Neramu, kad vis dažniau stebimos nepagrįstos valdžios iniciatyvos veikti versle, gali tapti įprasta praktika, vedanti prie iškreiptos ir nesąžiningos konkurencijos ir vis mažiau laisvos rinkos.
