LLRI analitikė G. Deržanauskienė
Dar XVII amžiuje Izaokas Niutonas įrodė, kad veiksmas yra lygus atoveiksmiui. Šis dėsnis ne fizikų rate gali būti perfrazuojamas taip: „turime tiek, kiek esame verti“. Nepaisant to, dažnai manome, kad esame verti turėti daugiau nei turime arba galime gyventi geriau nei gyvename.
Noras gyventi geriau yra suprantamas. Dalis žmonių to siekia didindami savo vertę: dirbdami daugiau, nuolat mokydamiesi, kurdami naujus pažangesnius dalykus. Kitą dalį žmonių politikai bando įtikinti, kad jų nepasitenkinimą esama padėtimi gali išsklaidyti kažkas kitas. Ieškoma kaltų, jie surandami ir, geriausia, jei apkaltintieji būna griežtai nubaudžiami. Žinoma, dėl to šie žmonės geriau savo gyvenimo vertinti nepradeda ir už turimus pinigėlius daugiau ar brangesnių prekių nupirkti negali. „Blogiečių“ medžioklė tęsiasi, kaltais dažniausiai pripažįstami „godieji“ verslininkai, vis keliantys kainas.
Klasikinis valdžios „jodomas arkliukas“ – suvaržymais, reguliavimais ir draudimais beveik išprievartauta vaistinių rinka, kuri kaltinama parduodanti vaistus pernelyg aukštomis kainomis.
Iš pradžių vaistinės buvo priverstos prie kasos įrengti ekranus, kuriuose būtų pateikiamas tos pačios veikliosios medžiagos (generinių) vaistų sąrašas su kainomis. Dėl valdžios nepasitikėjimo vaistinėmis, įteisinti slapti pirkėjai, kurie lyg kokie šnipai netikėtais patikrinimais bet kada gali užklupti vaistininką. Tačiau pirkėjai, net ir turėdami visą informaciją, ne visada renkasi pigiausią variantą. Argi tai ne jų teisė? Valdžia tuo nenori tikėti.
Dabar norima įpareigoti vaistines parduoti ne mažiau kaip pusę būtent pigiausių tam tikros veikliosios medžiagos vaistų. Kokiu būdu tokius nurodymus įgyvendins vaistinės, sunku ir įsivaizduoti. Jei tam bus pritarta Seime, vaistinės bus baudžiamos už tai, kad pirkėjas nenorėjo pirkti pačio pigiausio vaisto. Logikos čia tiek pat, kaip šiame posakyje: jei du kartus apsilankei kavinėje, kuri tau patinka, trečią kartą privalai eiti į tą, kuri nepatinka.
Atrodo, kad valdžiai privačios vaistinės apskritai atrodo nepataisomai sugedusios, galbūt, todėl ji nusprendė, kad padėtį išgelbėtų valdiškos vaistinės, kurios pardavinės pigius vaistus ir „neapgaudinės“ vargšų žmonių, kurie patys, neva, nebegali nuspręsti ką pirkti.
Kitas „priešas“, nuo kurio valdžia bando išgelbėti žmoniją – prekybos tinklai. Jiems grasinama draudimais dirbti sekmadieniais ir švenčių dienomis (tai sudarytų beveik 1 mėnesį per metus). Kitose Europos šalyse tokie draudimai nepasiteisino, jų atsisakė tokios šalys kaip Suomija, Švedija, Vengrija, Malta. Be kita ko, ir Europos Komisija Europos šalims, norinčioms sustiprinti konkurenciją mažmeninėse rinkose, rekomenduoja atsisakyti prekybos laiko ribojimų. Prekybos ribojimai mažina konkurenciją ir didina kainas vartotojui. Išeitų, kad valdžia viena ranka siekia sumažinti kainas, o kita – jas didina.
Pastaruoju metu pradėtas linksniuoti dar vienas reguliuotinas objektas – konkurencija. Tik dar nėra aiškumo, ką su ja norima daryti: didinti, ar mažinti. Viena vertus, premjeras kalba apie konkurencijos skatinimą. Kita vertus, Seime inicijuojami įstatymų pakeitimai, konkurenciją tiesiog naikinantys.
Pavyzdžiui, vaistinių konkurencijos reguliavimas, kuriuo numatoma viename mieste leisti veikti ne daugiau nei 5 vieno tinklo vaistinėms. Tai reiškia, kad vien Vilniuje užsidarytų apie 170 vaistinių, vertinant tik „Eurovaistinės“, „Camelia“, „Benu“ ir „Gintarinės vaistinės“ tinkluose veikiančių vaistinių skaičių. Liktų veikti 20 šių tinklų vaistinių. Sunku įsivaizduoti, ką darys šie vaistinių tinklai, jei bus priimtas sprendimas dėl vaistinių kvotų mieste. Ar steigs naujas įmones, kurioms priskirs po 5 vaistines, ar neištvėrę valdžios patyčių pasitrauks į kitas šalis?
Uždarius šitiek vaistinių, vaistų poreikis ir prieinamumas juk nesumažės. Todėl labai tikėtina, kad politikai puls steigti valdiškas vaistines – gelbėtojas, kuriose bus patogu ne tik pardavinėti pigiausius vaistus, bet ir nuostolius padengti iš biudžeto, tai reiškia – mokesčių mokėtojų pinigais. O prieš rinkimus gal net nemokamų vitaminų padalins?
Kitas siūlymas mažinti konkurenciją – keisti Kelių transporto kodeksą, kad pavėžėjimo (dar vadinamų „Uber“) paslaugų teikti nebegalėtų asmenys, neturintys nuosavo ar lizingu įsigyto automobilio. Taip pat šie asmenys privalėtų gauti savivaldybės, kurios teritorijoje teiks paslaugą, leidimą. Pirmajame pasiūlymo variante buvo siūlymas neleisti pavėžėjo paslaugų teikti asmenims, neturintiems nuolatinio darbo. Tačiau naujesnėje redakcijoje, šio apribojimo nebeliko. Tai rodo, kaip valdžia „kepa“ pasiūlymus, neįsigilinus į tai, kokias pasekmes tai gali lemti. Net ir sušvelninti apribojimai mažins norinčių ir galinčių teikti šias paslaugas žmonių skaičių. Dėl to, tikėtina, ir pavėžėjimo paslaugos brangs, mažės jų patrauklumas vartotojams.
Su „Uber“ atėjimu, vieni žmonės džiaugiasi pigesnėmis ir patogiomis naudotis paslaugomis, kiti – galimybe užsidirbti, o biudžetas pildosi sumokėtais mokesčiais. Gali būti, kad dalis žmonių net atsisakė kelionėms mieste naudoti nuosavą automobilį, tai mažino ir taršą mieste. Ar tai tikrai nepakankami argumentai palikti žmonėms reikalingas ir mėgstamas paslaugas ramybėje?
Daugumoje atvejų kišimasis į rinką ar jos pareguliavimas neduoda geresnio rezultato nei jį sukuria pirkėjai savo laisvu pasirinkimu, ką ir už kiek pirkti, ir pardavėjai, ką ir už kiek parduoti. Tai reiškia, kad politikų skelbiamas karas kainoms, konkurencijai, prekybos centrams pralaimimas jam dar neprasidėjus. Skaudžiausia, kad pralaimi visi: ir vartotojai, ir verslas, o lauktas progresas virsta stagnacija.
www.llri.lt
