Šios kadencijos valdžia nusipelno pagyrimų už darbus, sėjant valstybinių įmonių valdymo gerosios praktikos grūdus. Teisės aktuose nugulė valstybės valdomoms įmonėms keliami skaidrumo, nepriklausomų valdybų reikalavimai, joms formuluojami mažiau ar daugiau ambicingi tikslai, išsakomi lūkesčiai. Siekis išsikuopti visus valdiškų verslų kampus, atsikratant kai kada dar nuo senosios santvarkos užsilikusių trupinių, yra daugiau nei sveikintinas. Tačiau tvarka nebus tvari, jei bus ignoruojamas vienas svarbus kampas – nesirūpinama, kad konkuruojama su privačiu verslu būtų sąžiningai.
Niekam ne paslaptis, kad valstybinio (arba savivaldybių) kapitalo įmonės ne visada veikia tik ten, kur trūksta paslaugų, dažnai jos tampa aktyviais rinkų žaidėjais arba veikia ten, kur konkurencija galėtų atsirasti. Pavyzdžiui, savivaldybės pradėjusios teikti keleivių vežimo paslaugas, pradeda siūlyti ir autobusų nuomos, reklamos ant autobusų, siuntų vežimo ir panašias paslaugas. Įsivaizduokime situaciją, jei rungtynių metu, viena iš 2 komandų apsiimtų ne tik žaidėjo, bet ir teisėjo vaidmenį. Pažaidi, pateisėjauji, prisirašai taškų. Nesunku nujausti, kur link pakryptų kitos komandos galimybės laimėti.
Kartais savivaldybės bei valstybės valdomos įmonės vienu metu taip pat imasi šių dviejų vaidmenų: teisėjo ir žaidėjo. Šioms įmonėms, konkuruojant rinkoje, kartas nuo karto suteikiamos tokios privilegijos, kaip teisė be konkurso sudaryti vidaus sandorį, skiriamos valstybės ar savivaldybės biudžeto dotacijos, taikomos įvairios lengvatos, priimami sprendimai didinti įstatinį kapitalą ir kitos panašios finansinės ir nefinansinės privilegijos, į kurias kiti toje pačioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai negali net pretenduoti. Teisėjavimo funkciją stiprina ir tai, kad už šių įmonių vienaip ar kitaip stovi politikai, kurie leidžia įstatymus, kurie ne visada yra lygūs visiems, pasitaiko ir „lygesnių“.
Neramu, kad priežiūros institucijos, ragindamos valstybines įmones siekti kuo geresnių finansinių rezultatų ir kuo didesnės grąžos valstybei, neužtikrina, kad šios įmonės atsisakytų išskirtinių veikimo sąlygų ir privilegijų. Į galimas grėsmes konkurencijos sąžiningumui numojama ranka, o išskirtinės teisės ir veikimo sąlygos valstybinėms įmonėms tampa norma. Štai valdžia demonstruoja „aukštąjį pilotažą“, gindama savos įmonės „Lietuvos pašto“ interesus – užsimojo uždaryti 20 metų veikusią pensijų išnešiojimo paslaugų rinką, kurioje iki šiol veikė konkurencija. Be „Lietuvos pašto“ čia konkuravo dar 5 privatūs ūkio subjektai. Pretekstą įteisinti dar vieną valstybinį monopolį metų pradžioje davė kai kuriuose miestuose vėlavęs pensijų pristatymas. Tačiau tikroji vėlavimo priežastis nevykusiai įvykdytas viešojo pirkimo konkursas, kai Sodra konkursą laimėjusiai įmonei per vėlai pateikė netikslius pensijų gavėjų adresus.
Prieš trejus metus priimta puiki Vietos savivaldos įstatymo pataisa, kuria įtvirtintos 3 sąlygos, tik kurioms esant savivaldybių valdomos įmonės gali imtis naujos ūkinės veiklos. Tik tada, kai ši veikla yra būtina tenkinti bendriesiems gyventojų interesams, kai joks kitas ūkio subjektas šių paslaugų teikti negali, kai niekas dėl to nebus diskriminuojamas ir tam gautas Konkurencijos tarybos leidimas. Šios sąžiningą konkurenciją turėjusios užtikrinti sąlygos nuolat „tobulinamos“ įvairiomis išimtimis, išlygomis ir landomis.
Be to šis reguliavimas liečia tik naujas veiklas, kurių norėtų imtis savivaldybės valdoma įmonė, tačiau nereguliuoja jau vykdomų veiklų. Nors konkurencijos sąžiningumo požiūriu naujos veiklos juk niekuo nesiskiria nuo jau vykdomų. Šių įmonių vykdomų veiklų paletė yra itin plati. Lietuvos laisvosios rinkos institutas suskaičiavo arti 60 skirtingų veiklų. Tarp kurių dauguma elementarios ūkinės–komercinės veiklos, nesusijusios su savivaldybių funkcijomis, pvz., knygynai, vaistinės, kirpyklos ir pan. Populiariausia šių įmonių vykdoma veikla yra toli gražu ne šilumos tiekimas ir ne keleivių vežimas. Tai – autotransporto ir technikos nuoma. Suprantama, kad dėl tokių veiklų niekas įmonių nesteigia. Tad kaip jos atsiranda savivaldybės įmonių siūlomų paslaugų sąraše? Ko gero, jos gimsta norint gauti daugiau pajamų bei pagerinti įmonės finansinius rodiklius. Tačiau ar susimąstoma, kad to siekiama privilegijomis, ignoruojant kad dėl to smūgį gali gauti privatus verslas.
Valstybės kontrolė 2017 m. atliko auditą, kurio metu pateikė rekomendaciją – įpareigoti savivaldybes periodiškai vertinti, ar jų valdomos įmonės veiklas vykdo pagrįstai, t.y. pasitikrinti, ar jos susijusios su savivaldybėms suteiktomis teisėmis. Vyriausybė jam pritarė, tačiau Seimas nusprendė likti prie senosios tvarkos, tiksliau – betvarkės. Valstybės kontrolės rekomendacija liko neįgyvendinta.
Veikimo ribų verkiant reikia ir valstybės valdomoms įmonėms. Čia taip pat netrūksta blaškymosi. Viena ranka siekiama sumažinti šių įmonių skaičių, kita ranka steigiami nauji valstybiniai verslai. Blogiausia, kad jie gimsta ne tose rinkose, kuriose trūksta paslaugų, o ten, kur veikia konkurencija. Pavyzdžiui, keliamą aukštų vaistų kainų problemą planuojama spręsti steigiant valstybinių vaistinių tinklą, kuris veiktų asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Nė motais, kad Lietuva turi bene tankiausią vaistinių tinklą Europoje, čia 100 tūkstančių gyventojų tenka 47 vaistinės. Tai reiškia, kad valdžios trigrašis šioje rinkoje, neišvengiamai lemtų, kad kai kurioms šiuo metu veikiančioms vaistinėms tektų pasitraukti.
Siekiant sąžiningo žaidimo, būtina periodiškai tikrintis, ar valstybės bei savivaldybių valdomos įmonės veikia pagrįstai. Juk Lietuvos piliečiai verti didžiuotis ne tik krepšiniu, bet ir politikais, jei taikytume ne tik į Europos vidurkius, o siektume būti pavyzdžiu ir kitoms Europos bei EBPO šalims, taikant gerąją praktiką valdant valstybės ar savivaldybės įmones.
