Kai suserga šeimos narys, namiškiai guldo jį į lovą, verda arbatas, girdo karštu sultiniu, jungia poilsio režimą ir imasi visų kitų priemonių, kurios padėtų organizmui kovoti su ligos sukėlėju. Šiuo metu ligos ir jos sukeltų iššūkių akivaizdoje esame visi, tiek žmonės, tiek verslas, tiek valstybės aparatas.
Koronaviruso jau anksčiau paveiktų šalių pavyzdžiai ir šiandienos realybė neleidžia tikėtis, kad iš šios balos išlipsime sausi. Tik vieni sušlaps daugiau, kiti mažiau, treti, deja, gali sulaukti ir lemtingos dienos.
Paskelbus karantiną, su iššūkiais susiduria visos įmonės, ir tos, kurios dėl paskelbto visuotinio karantino priverstos stabdyti veiklą, ir tos, kurios dar gali veikti, taip pat ir tos, kurios su sustojusiais verslais yra susijusios partnerystės ir bendradarbiavimo ryšiais. Taigi, lėtės ir prekių tiekėjų bei gamintojų veikla. Didelio neapibrėžtumo sąlygomis gyvenantys, sveiki ar sergantys namuose karantinuoti žmonės, gali būti nelinkę išlaidauti ir elektroninėse parduotuvėse. Todėl galima sakyti, kad virusas palies visus verslus, ekonomika lėtės.
Verslas be darbuotojų daugiau ar mažiau yra tik patalpos, darbo įrankiai ir pavadinimas, todėl, ko gero, vienas didžiausių įmonių galvos skausmų – kaip išsaugoti darbuotojus. Kai sąskaita nepilnėja taip greitai kaip įprasta, sukaupto rezervo nėra arba jis visai menkutis, tampa aišku, kad šio ar kito mėnesio gale pinigų sumokėti atlyginimams nepakaks.
Lietuvos verslo įmonės veikia pačiuose įvairiausiuose sektoriuose ir jos susiduria su skirtingo lygio ir pobūdžio grėsmėmis. Kiekviena įmonė, lyg gyvas organizmas, geriausiai žino savo stiprybes, silpnybes ir galimybes, t. y. objektyviai turi daugiausiai informacijos apie tai, kas būtent jai padėtų mobilizuotis ir išlikti. Džiugu, kad Vyriausybė imasi operatyvių priemonių įmonėms stiprinti, ir ekonomikai akseleruoti. Pagrindinė kryptis, norint padėti verslui išlikti ir išsaugoti darbo vietas, – užtikrinti įmonių judesių laisvę.
Kaip politiškai nepopuliariai tai beskambėtų, bet dar vienas itin reikalingas darbas (be visų jau siūlomų palengvinimų), kurį būtina atlikti, – atlaisvinti Darbo kodekso reguliavimą ir karantino laikotarpiu leisti darbdaviui keisti darbo sąlygas savo nuožiūra, pvz., išleisti atostogų, skelbti prastovą, koreguoti darbo laiką, grafikus ir panašiai. Paradoksalu, bet darbuotojo interesus ginančios Darbo kodekso nuostatos, šiomis aplinkybėmis gali jį palikti prie suskilusios geldos.
Leisti įmonėms išleisti darbuotojus atostogų ar laikinai perkelti į kitą padalinį ar kitą susijusią įmonę, be darbuotojo sutikimo, įprastomis aplinkybėmis skambėtų skandalingai, bet dabar, ko gero, ši blogybė yra geresnė nei bedarbystė po įmonės bankroto.
Kraštutiniams atvejams būtini ir atleidimo procedūrų supaprastinimai. Reikia suprasti, kad tokiomis sąlygomis verslas yra ta šalis, kuri yra labiausiai suinteresuota žmonių išlaikymu ir darbo vietų išsaugojimu, nes pasibaigus karantinui ir gyvenimams grįžtant į savas vėžes, sėkmę įmonėms lems, pirmiausia, patyrę ir lojalūs darbuotojai. Todėl tikimybės, kad verslas piktnaudžiautų jam suteiktomis didesnėmis galiomis darbo santykiuose, praktiškai nėra. Jei verslas bus priverstas atleisti darbuotojus, Darbo kodeksas nuo to neapsaugos. Tačiau supaprastinta procedūra, galbūt, leistų jų prarasti mažiau, veikti greičiau ir bent nebankrutuoti.
Šie pakeitimai valdžiai nieko nekainuotų, o verslui būtų labai reikšmingi. Tą supranta ir valdžia, pasiūliusi lengvinti darbo santykių reguliavimo naštą verslui ir dalį sąnaudų dengti iš biudžeto. Svarbu užtikrinti, kad verslo pasirinkimą, ar pasilikti vieną darbuotoją iš dviejų, ar pasilikti abu, bet mokant abiems po pusę algos, lemtų racionalūs argumentai, o ne tai, kuriuo atveju jį mažiau šokdins darbo kodekso reikalavimai.
Pavyzdžiui, jei įmonių grupė veikia įvairiuose sektoriuose, ir vienos grupės įmonės veikla karantino metu yra uždraudžiama, siekiant išsaugoti žmonėms darbo vietas, juos būtų galima perkelti laikinai dirbti į kitą įmonę. Tačiau verslui tai reikštų į neviltį varančius kalnus popierizmo ir biurokratijos: darbo sutarčių, pareigybių keitimą, pranešimus „Sodrai“, o kur dar darbo saugos ir kiti reikalavimai su terminais, pranešimais, perspėjimais ir suderinimais? Visa tai pareikalautų ne tik papildomų išlaidų, kurias galima būtų nukreipti kitiems būtiniesiems poreikiams, bet ir laiko, kurio šiuo atveju tiesiog niekas neturi. Šis pavyzdys rodo, kad mūsų Darbo kodeksas yra visiškai netinkamas veikti ekstremalios situacijos sąlygomis ir netgi žalingas.
Be pagalbos ir būtinų sprendimų, po karantino gali neatsitiesti nemaža dalis įmonių, kita dalis gal ir išgyventų, bet patirtus smūgius jaustų dar ilgą laiką. Tačiau blogiausia tai, kad pasekmės nuvilnytų dar plačiau. Darbo ir pajamų netekę žmonės rikiuotųsi eilėje prie bedarbio pašalpų. Valstybės biudžetas išsėmęs rezervus, susidurtų su dar didesniais išmokų poreikiais, o biudžetą pildančiųjų ratas būtų jau susitraukęs. Nebūtinai geriausi vaistai yra brangiausi – šiuo atveju Darbo kodekso pakeitimai nieko nekainuotų, o verslo „sveikatai“ turėtų reikšmingos įtakos.
