Praėjusių metų liepą įsigaliojo nauja tvarka – savivaldybės, norėdamos pradėti naują ūkinę veiklą, turi atlikti keletą procedūrų. Pirma, patikrinti, ar norimos teikti paslaugos yra būtinos gyventojų bendriesiems interesams patenkinti. Antra, įsitikinti, ar šių paslaugų negalima nusipirkti iš kitų ūkio subjektų. Trečia, įsitikinti, ar dėl to nebus diskriminuojami kiti ūkio subjektai.
Ir galiausiai turi būti gautas Konkurencijos tarybos leidimas. Jis duodamas, jei tenkinamos visos trys minėtos sąlygos. Deja, savivaldybės šios tvarkos nenori pripažinti. Natūralu, juk teks keisti nusistovėjusius vandenis.
Tačiau įstatymu įtvirtinta procedūra yra logiška, suprantama ir sveikintina dėl trijų svarbiausių priežasčių.
Pirma, jei paslaugos nereikia didžiajai daugumai savivaldybės gyventojų, yra aišku, kad tai – nei viešoji paslauga, nei viešojo intereso tenkinimas. Tad nėra reikalo iš mokesčių mokėtojų kišenės finansuoti grupelės žmonių interesų tenkinimo.
Savivaldybė verslus kuria iš mokesčių mokėtojų į vietos biudžetą suneštų pinigų. Logiška, jog mokesčių mokėtojų interesas, t. y. ir viešasis interesas, kad šie pinigai būtų leidžiami protingai. Štai paprastas pavyzdys. Jei daugiabučio gyventojai susimeta pinigų laiptinei valyti ar sniegui nuo šaligatvių nukasti, tai nereiškia, kad jie kartu nori sumokėti už kito daugiabučio, esančio kitame miesto gale, laiptinės, į kurią gal niekada net kojos nekels, valymą. Panašiai vyksta, kai savivaldybių valdomos įmonės, be atliekų tvarkymo paslaugų, kuriomis naudosis dauguma gyventojų, sumano nuomoti biotualetus, skirtus naudotis nedidelei gyventojų daliai.
Sakysite, kodėl blogai nuomoti biotualetus, juolab kad šiai paslaugai teikti galima pasinaudoti jau turimu transportu, personalu ir kitais resursais? Gal tai savivaldybių įmonių ūkiškumas, kai bandoma atpiginti komunalines paslaugas? Viskas būtų puiku, jei įmonė būtų privati. Pinigai tavo – daryk ką tik nori. Savivaldybių įmonių atveju pinigai yra vieši, sunešti visų mokesčių mokėtojų. Tuomet „ūkiškumas“ tampa elementaria savivale, ir tai nė nekvepia viešosiomis paslaugomis. O juk pagal įstatymą savivaldybės gali teikti tik jas.
Įdomu tai, kad populiariausia visų savivaldybių veikla – transporto ir kitokios technikos nuoma. Ja užsiima 48 savivaldybės iš 60. Ar žmonėms masiškai trūksta traktorių ar autobusų? Juokas juokais, bet kyla įtarimas, kad šios paslaugos rinkoje atsirado dėl kitų paskatų. Jei prisiperki daiktų, kurių nepanaudoji, galbūt jų pirkti ir nereikėjo. Galbūt pačiai savivaldybės įmonei būtų pakakę išsinuomoti traktorių? Nėra labai gudru prisipirkti mašinų bei technikos ir tik paskui susizgribti, kad ta technika „per du gyvenimus“ neatsipirks. Jei pinigai ne savi, lengvai ateinantys, o tiems, kas juos sumokėjo ne itin terūpi, kaip jie bus išleisti, tai kam juos skaičiuoti? Ar čia tikrai paisoma viešojo intereso?
Antra, net tuo atveju, kai galima būtų sutikti, kad paslauga atitinka daugumos poreikius ir viešąjį interesą (pavyzdžiui, laidojimo ar keleivių vežimo paslaugos), dažnai nėra reikalo savivaldybėms steigti UAB, pirkti patalpų, darbo priemonių, jei rajone veikia bent kelios privačios tą pačią paslaugą teikiančios įmonės, kurios puikiai patenkina gyventojų poreikius.
Čia savivaldybės mėgsta manipuliuoti, mojuodamos žemesnės kainos korta. Neva savivaldybės tas pačias paslaugas gyventojams gali teikti pigiau. Tačiau atidžiau panagrinėjus tą „kortą“ matyti, kad vienoje jos pusėje yra netiesa, o kitoje dalis tiesos nutylima.
Faktas, kad kai kuriose rinkose savivaldybių valdomų įmonių teikiamos paslaugos yra brangesnės nei privačių įmonių. Konkurencijos tarybos prieš keletą metų atliktas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų rinkos tyrimas parodė, kad paslaugos, kurias teikė savivaldybių valdomos įmonės ir dėl kurių teikimo buvo sudaryti vidaus sandoriai, buvo nuo 5 iki 100 proc. brangesnės nei tos, kurios buvo perkamos naudojantis konkurencijos mechanizmais.
Nenustebčiau, jei galiausiai dėl visko liktų kaltas verslas, neva nepagrįstai besipelnąs iš pernelyg brangių paslaugų.
Kartais, žiūrint plika akimi, savivaldybių valdomų įmonių siūloma pardavimo kaina yra žemesnė. Tačiau tai – tik pusė tiesos. Apie kitą pusę savivaldybės kalbėti vengia. Tiesą sakant, savivaldybių įmonės paslaugas gali teikti ne tik pigiau, bet ir nemokamai. O kaip čia taip, sakysite? Juk savivaldybės įmonės, tarkime, keleivių vežimo darbuotojai gauna atlyginimus, ir autobusų niekas šioms įmonėms nedovanoja. Iš kur tuomet tokia savivaldybės įmonė gauna pinigų atlyginimams išmokėti, autobusams nusipirkti ir kitoms sąnaudoms padengti? Iš mokesčių mokėtojų pinigų! Ne, ne iš jums parduodamų bilietėlių, o iš savivaldybės kišenės, kuri dosniai ir nuolat pripildoma gyventojų sumokamų mokesčių. Ar ne geriau būtų mokesčių mokėti mažiau? Tuomet jums liktų daugiau pinigų ir galbūt galėtumėte važiuoti taksi. Čia gudri savivaldybių žemos kainos „korta“ apkarsta. Bet ši tiesos pusė nutylima.
Trečia, nesunku įsivaizduoti, kas atsitinka su privačiu maršrutinių mikroautobusų verslu, kai savivaldybė nusprendžia gyventojus pamalonint „nemokamais“ ar „pigesniais“ bilietėliais. Ko gero, lieka susirinkti „žaisliukus“ iš smėlio dėžės ir paieškoti sąžiningesnių žaidimo draugų kitoje savivaldybėje ar kitoje šalyje, kur gerbiamos teisės į sąžiningą konkurenciją. Juk tai – taip pat visų viešasis interesas. Konkurencija yra bene vienintelis žinomas būdas užtikrinti geriausias paslaugas tiek kainos, tiek kokybės požiūriu. Deja, savivaldybės konkurencijos nepuola ginti.
Šiame pasaulyje nemokamų dalykų nebūna, tad žavėtis nors ir labai patraukliais nemokamais autobuso bilietėliais nederėtų. Šie apžavai paskui atsisuka vis didėjančia mokesčių našta. Ir nenustebčiau, jei galiausiai dėl visko liktų kaltas verslas, neva nepagrįstai besipelnąs iš pernelyg brangių paslaugų.
