Retai pasitaiko, kai valdžia priima itin reikalingą sprendimą. Vienas tokių – vasaros viduryje priimtos Vietos savivaldos įstatymo pataisos, kurios turėjo užtikrini, kad bus pažabotas savivaldybių polinkis užsiimti verslu. Tačiau vos jos spėjo įsigalioti, jau ruošiamasi jas ne tik atšaukti, bet dar pabloginti situaciją. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas suskubo pateikti įstatymo pakeitimo projektą, kuriuos atriša savivaldybėms rankas užsiimti praktiškai bet kokia ūkine veikla.
Šiuo metu galiojantis įstatymas numato, kad savivaldybės valdomos įmonės gali imtis naujos ūkinės veiklos, jei galioja šios trys sąlygos. Pirma, ši veikla yra būtina patenkinti savivaldybės gyventojų bendruosius interesus. Antra, šių interesų netenkina kiti ūkio subjektai. Trečia, nebus diskriminacijos, t. y. nebus skirstymo į „savus“ (savivaldybės valdomas įmones) ir „svetimus“ (privatų verslą).
Paprastai tariant, jei paslaugos tikrai reikia (pvz., šiukšlių išvežimo) ir gyventojai negali jos gauti rinkoje, šiukšlių išvežimu gali užsiimti savivaldybės. Įsuktas papildomas saugiklis – ar paslaugos tikrai negalima gauti rinkoje, ar savivaldybė nediskriminuoja konkurentų – sprendžia Konkurencijos taryba. Taip siekta pažaboti savivaldybių norą steigti „savus“ verslus.
O norus pažaboti būtina. Visų pirma, todėl, kad savivaldybės verslauja rizikuodamos mokesčių mokėtojų pinigais. Sakysite, koks gi skirtumas, kieno tie pinigai. Bet skirtumas yra ir jis – didelis. Kai pinigai yra ne savi, pagrindinis valdiškos įmonės steigimo tikslas – būtinų, o taip pat nebrangių bei kokybiškų paslaugų užtikrinimas savivaldybių gyventojams – nustumiamas į šalį. Jo vietą užima kiti prioritetai. Vieša paslaptis, kad savivaldybių įmonės nejučia tampa giminaičių ir bendrapartiečių prieglobsčiu. Šiose įmonėse neretai susiklosto palanki terpė korupcijos, bei kitokioms verslo logika nepasižyminčios savivalės apraiškoms.
Tai atsiliepia ir įmonių rezultatams. Valstybės kontrolės atlikto tyrimo duomenimis, 2015 m. 34 procentai visų savivaldybių kontroliuojamų įmonių buvo nuostolingos, jų nuosavo kapitalo grąža siekė vos 0,42 procento, kai visos Lietuvos įmonių vidurkis buvo 9,2 procento. Deja, bet tenka konstatuoti, kad taip dirba įmonės, kurios finansuojamos mokesčių mokėtų pinigais. Šios įmonės yra savivaldybių gyventojų turtas. Jos turėtų nešti naudą, bet dabar, panašu, jos yra negabių vadovų ir politikų įkaitės.
Sakysite, savivaldybės įmonės turi ne nešti pelną, o teikti viešąsias, nekomercines paslaugas. Deja, daug savivaldybės įmonių užsiima elementaria komercija ir dar sugeba patirti nuostolių. Nebent manysime, kad pavyzdžiui, neoninių reklamų gamyba ar žemės darbų mašinų nuoma yra viešoji paslauga.
Arba kitas pavyzdys – bene kiekvienos savivaldybės teikiamos keleivių vežimo paslaugos. Nepaisant to, kad tai galėtų atlikti ir privatūs vežėjai, tokios įmonės dažnai virsta Trojos arkliu, ir tampa įmone visiems gyvenimo atvejams. Ima teikti autobusų nuomos, stovėjimo aikštelės nuomos, siuntų gabenimo, automobilių remonto ir pan. paslaugas.
Galbūt tai daroma norint dirbti efektyviau. Tai nėra blogai. Tačiau blogai, kad užmirštama, jog šios paslaugos nebeatitinka pagrindinių sąlygų, kurias turi atitikti veikla, kurią vykdo savivaldybės įmonės. Valstybės kontrolės duomenimis, apie 10 procentų įmonių vykdo ūkinę veiklą, kuri apskritai nėra susijusi su savivaldybių funkcijomis. Niekas nebetikrina, ar šios paslaugos yra būtinos gyventojams, ar jų neteikia kitos įmonės. Taip pat nemąstoma, kad panašias paslaugas teikiantiems privatiems verslams tai suduoda skaudų, kartais ir lemiamą, smūgį. Ypač nedidelėse savivaldybėse, kuriose verstis ir taip nelengva.
Valdiški verslai kenkia ne tik privačiam verslui, bet ir vartotojams. Konkurencijos tarybos 2015 m. atliktas tyrimas parodė, kad skirtingose savivaldybėse paslaugų kainos skyrėsi nuo 5 iki 100 procentų. Tyrimo metu nustatyta, kad didžiausios paslaugų kainos vyrauja savivaldybėse, kuriose paslaugas teikia savivaldybės kontroliuojama įmonė, o ne privatūs teikėjai. O jei valdiškos įmonės kainas sumažina tiek, kad gautos pajamos nepadengia sąnaudų, tai susidarę nuostoliai padengiami iš tų pačių mokesčių mokėtojų kišenės. Ir galiausiai, vartotojas vis viena sumoka daugiau, nei kad sumokėtų tuo atveju, jei paslaugos būtų teikiamos privačių asmenų konkurencijos sąlygomis.
Savivaldybių ketinimą plėsti savo veiklų ratą patvirtina ir jų įmonių įstatuose nurodoma informacija. Valstybės kontrolės duomenimis, 2015 m. iš viso veikė 271 savivaldybių valdoma įmonė. Tik 171 įmonė įstatus skelbia viešai internete. Lietuvos laisvosios rinkos instituto skaičiavimais, iš jų tik 19-os įmonių įstatuose numatytų veiklų sąrašas yra baigtinis. Likusių 152 įmonių įstatuose veikla neribojama. Tam įstatuose pakanka įrašyti tokį punktą: „Bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teises aktams“. Tai rodo, kad savivaldybių įmonės veiklos pradžioje sąmoningai numato, kad ties viena veikla, dėl kurios yra įsteigta įmonė, nebus apsiribota.
Tačiau šių faktų Seimas girdėti nenori. Ruošiamasi atšaukti vos kelis mėnesius galiojusį reikalavimą gauti Konkurencijos tarybos leidimą norint imtis naujos ūkinės veiklos. Ir iki minimumo sumažinamas atvejų skaičius, kuomet galiotų bent jau pagrindinės veiklos pradžios sąlygos – nauja veikla turi būti būtina gyventojų interesams patenkinti ir to negali padaryti kiti. Tai daroma įvedant porą naujų apibrėžimų. Pirma, nustatoma, kad nauja ūkine veikla nebūtų laikoma veikla, kurią įmonė yra vykdžiusi per pastaruosius trejus metus. Tai reiškia, kad tokiai veiklai negaliotų numatytas kontrolės mechanizmas.
Antra, jei paslauga yra įvardinama kaip papildanti arba yra teikiama kartu su viešąja paslauga, apskritai galėtų būti nelaikoma ūkine veikla. Nors Konkurencijos įstatyme pateiktas ūkinės veiklos apibrėžimas jokios išimties nenumato ir įsigaliojus tokiam apibrėžimui, teisinio tikrumo problema – kuriuo apibrėžimu vadovautis – garantuota. Susidaro situacija, kad jei, pavyzdžiui, savivaldybės valdomi juridiniai asmenys, nori teikti maitinimo paslaugas mokyklose, tai nebūtų laikoma ūkine veikla. O šalia veikiančios valgyklos teikiamos maitinimo paslaugos jau būtų ūkinė veikla. Panašu, kad savivaldybių savivalė gerokai jaukia teisinę sistemą.
Priėmus šiuos pakeitimus, savivaldybės galės mokyklose teikti maitinimo paslaugas, neįsitikinusios, ar šios paslaugos yra būtinos gyventojams, ar šalia nėra tokių paslaugų teikėjų ir dėl to nepasikonsultavusios su Konkurencijos taryba. Tokiu būdu iš vartotojų bus atimta galimybė gauti kokybiškas paslaugas mažiausiomis kainomis, diskriminuojami privatūs ūkio subjektai ir nepagrįstai ribojama konkurencija.
Taigi, būtina palikti galioti reikalingą įstatymą. Duokime šansą savivaldybėms pasukti skaidriu ir sąžiningą konkurenciją užtikrinančiu keliu. O teigiami to rezultatai neužtruks ateiti.
