Lietuvoje veikia mažiausiai 264 savivaldybių valdomos įmonės, jų veiklas galima suskirstyti į 52 veiklų tipus. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta analizė parodė, kad šios valdiškos įmonės iš viso teikia net 720 veiklų.
Jei valdiškos įmonės teiktų tik tas paslaugas, kurios yra būtinos gyventojams, kaip to reikalauja įstatymas, tikėtina, kad visos savivaldybėms priklausančios įmonės visuose miestuose užsiimtų labai panašia veikla. Nebent teigtumėte, kad kauniečio ir kelmiškio būtinieji poreikiai yra iš esmės skirtingi.
Dalis valdiškų įmonių veikia būtent taip. Šildymo, geriamo vandens tiekimas ar šiukšlių išvežimas atitinka būtinumo kriterijų, todėl šia veikla savivaldybių valdomos įmonės užsiima beveik visose savivaldybėse.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, žvelgiant į rečiau pasitaikančias savivaldybių valdomų įmonių vykdomas veiklas: neoninės reklamos gamyba, vaizdajuosčių nuoma, kinas, soliariumas, baseinas, masažo, kirpyklos, apgyvendinimo ar maitinimo paslaugos ir t.t. Na, ir išradinga ta savivaldybė, tamsiais žiemos vakarais žmones nuo depresijos masiškai gelbėjanti soliariume. O kieno nuotaikos nepakeltų geras masažas ar nauja šukuosena? Vienos savivaldybės gyventojų unikalūs būtinieji poreikiai, ko gero, ilgai buvo nepatenkinti, kol valdžia nesiėmė visų išsvajotos neoninių reklamų ar metalo dirbinių gamybos.
Na, bet juoktis šioje vietoje, ko gero, nedera. Vien dėl to, kad šias dažnai nuostolingos kažkieno užgaidos finansuojamos iš gyventojų surinktų pinigų ir ne pačiose turtingiausiose savivaldybėse. Kažin, ar žmonės, kurie kasdien suka galvas, kaip sudurti galą su galu, sutiktų, kad jų sumokėti mokesčiai būtų skiriami naujų versliukų sukimui, kurie neretai būna nuostolingi.
Pagal įstatymą, savivaldybė, norinti pradėti naują verslą, taip pat turi įsitikinti, ar tokios veiklos nevykdo kiti ūkio subjektai. Akivaizdu, kad didžiuosiuose miestuose veikia daugiau privataus verslo įmonių. Čia, ko gero, būtų sunku sugalvoti paslaugą, kurios neteikia verslas. Paradoksalu, bet didžiosiose savivaldybėse savivaldybių valdomos įmonės veikia intensyviausiai ir pagal įmonių, ir pagal veiklų skaičių. Deja, įstatymo ir šioje vietoje nėra paisoma.
Dar daugiau. Kaip manote, kokia yra populiariausia savivaldybių valdomų įmonių veikla? Vandens tiekimas? Šiluma? Ne. Populiariausia veikla yra autotransporto arba technikos nuoma. Ja užsiimama net 48 savivaldybėse, o apskritai šią paslaugą teikia daugiau kaip 90 savivaldybių valdomų įmonių! Sunku patikėti, kad ši veikla yra būtina ir kad jos negali teikti kiti ūkio subjektai.
Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti visai „ūkiška”, kad nenaudojama technika nepaliekama dulkėti kokiame nors kampe. Tačiau gilesnis žvilgsnis atskleidžia visai kitokias šios paslaugos puses. Pirma, abejonių kelia sprendimo įsigyti autotransportą ar techniką pagrįstumas. Jei yra žinoma, kad ši technika nebus visiškai išnaudojama toms reikmėms, dėl kurių ją svarstoma įsigyti, vadinasi, sprendimas įsigyti šias priemones yra nepagrįstas. Galbūt, efektyviau būtų patiems nuomotis techniką ar pirkti paslaugą, pasinaudojant viešaisiais pirkimais, o ne švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus.
Antra, tikėtina, kad ši nuomos veikla, daro neigiamą įtaką konkurencijai. Nes privačiam ūkio subjektui užsiimančiam analogiška veikla tenka konkuruoti su įmone, kurios finansinė padėtis kur kas mažiau ribota, arba praktiškai neribota.
Ir trečias dažnai pamirštamas dalykas yra tai, kad šie nepagrįsti sprendimai yra finansuojami iš mokesčių mokėtojų pinigų. Ko gero, galima būtų išvardinti ketvirtą ir penktą, patyrinėjus, kaip, kas ir už kiek buvo įsigyta.
Pastebėtina ir tai, kad istorijos, kaip veiklos atsiduria savivaldybės valdomų įmonių vykdomų veiklų sąraše yra nevienodos. Kai kurių paslaugų, tokių kaip šildymo ar geriamo vandens tiekimas, keleivių vežimas ar daugiabučių administravimas, poreikis tampa priežastimi savivaldybių valdomų įmonių įsteigimui. Tačiau mažai tikėtina, kad savivaldybė drįstų steigti įmonę dėl tokių veiklų kaip: biotualetų nuoma, siuntų vežimas, architektų paslaugos ar smulki prekyba. Šios veiklos sąraše atsiranda jau įmonei gyvuojant. Pavyzdžiui, įsteigus stoties ar keleivių vežimo paslaugų įmonę, siekiant gauti papildomų pajamų, kuriomis galima būtų dangstyti pagrindinės veiklos nuostolius ar tiesiog nesusimąsčius apie daromą žalą, šios paslaugos aplipdomos kitomis paslaugomis: reklama ant autobusų, smulki prekyba, siuntų vežimas ir pan. Panašūs procesai vyksta ir kitose įmonėse.
Taigi, kad savivaldybių valdomos įmonės vykdytų tik pagrįstas veiklas, turi rūpėti ne tik valstybei ar verslui, bet ir kiekvienam savivaldybės gyventojui. Kitu atveju, tai gali atsisukti prieš juos pačius. Kai savivaldybių valdomų įmonių veiklos skaidrumas yra nepakankamas ir tai niekam nerūpi, nejučia už paslaugas prašoma susimokėti brangiau, kokybė prastėja, nelygioje kovoje iš verslo stumiamos privačios įmonės, kartu su darbo vietomis ir žmonių likimais.
Juk tai ne tik nesąžininga, bet ir iškraipoma konkurencija. Valdiškas verslas pritrūkęs pinigų visada jų gali pasisemti biudžete, dėl to gali pasiūlyti ir „pigesnę” paslaugą ir taip išstumti iš rinkos konkurentus, kurie ant pinigų maišo nesėdi. Be to, pigesnė paslauga – tik iliuzija, juk likusią kainos dalį vartotojai susimoka mokėdami didesnius mokesčius.
Panašu, kad ne visoms savivaldybėms pavyksta laikytis įstatymo. Tikėtina, kad mažesnės savivaldybės gali pritrūkti ir reikiamų kompetencijų ar išmanymo, kaip tai užtikrinti. Todėl būtų labai naudinga visoms savivaldybėms susitarti, kurios veiklos gyventojams yra būtinos, kokiu būdu tai bus nustatoma, ieškoti bendrų sprendimų, dalintis gerąja praktika. Ginant savivaldos laisvę, nebūtina užsidaryti ir bijoti keisti dešimtmečiais nejudintus dalykus. Atvirumas kitokiam ir naujam požiūriui ir drąsa įgyvendinti būtinus pokyčius gali padėti išjudinti regionus.
