Panašu, kad Lietuvos politikų demonstruotos ambicijos sutvarkyti valstybinius verslus išgaravo, dar blogiau – pastaruoju metu matome priešingas tendencijas. Viena po kitos kyla iniciatyvos tokią veiklą plėsti: valstybinės vaistinės, valstybinis bankas, vadinamieji vidaus sandoriai savivaldybėse – kas toliau? Siūlymai grindžiami siekiu didinti konkurenciją, mažinti kainas. Valdžios pastangos reguliuoti rinkas primena lipimą ant grėblio vėl ir vėl. Reguliavimais norima sukurti tokią konkurenciją, kokia vyktų efektyviai veikiančioje rinkoje. Tačiau kiekvienas reguliavimas, skirtas vakarykštei problemai spręsti, tikslo nepasiekia arba sukuria naują – rytdienos, kuri lydima naujo reguliavimo toliau suka užburtą reguliavimų ratą.
Jei kalbame apie idėją steigti valstybines vaistines – vaistinių galimi taikyti didžiausi vaistų antkainiai yra reguliuojami, taigi konkurencija čia nepasikliaujama. Daugiau nei pusę Lietuvos suvartojamų vaistų sudaro kompensuojamieji vaistai, jų pacientų mokama kainos dalis kasmet mažinama. 2019 m. vienu receptu parduoti vaistai vienam pacientui vidutiniškai kainavo 2,3 Eur, kai prieš metus – 3,9 Eur, o prieš dvejus – 5 Eur. Vaistų kainos mažinamos grubiai jas nurėžiant, – konkurencijai čia nėra kur įsiterpti.
Tačiau jei iš tiesų reikia didesnės konkurencijos, tai naikinkime įėjimo į rinką barjerus. Teisės aktai, reguliuojantys vaistų kainas, per pastaruosius penkerius metus buvo keisti beveik 30 kartų. Dar aibė mažiau ar daugiau pagrįstų vaistų pardavimui keliamų reikalavimų yra savitiksliai ir švelniai tariant nekuria patrauklios veikimo aplinkos ir neskatina ateiti į rinką naujų vaistinių. Valdžia šioje rinkoje primena triukšmingą meškeriotoją, kuris pats baido žuvis, o tuomet ima skųstis, kad ežere jų maža, ir dar nusprendžia imtis įžuvinimo plėšriomis invazinėmis žuvimis. Tokios priemonės ne tik kad žuvų nepadaugins, greičiau išnaikins ir tas likusias.
Ar politikai neigia ekonominius dėsnius ir nepasitiki vartotojo pasirinkimu? Juk vartotojo pasirinkimas yra pagrindinis orientyras rinkoje, duodantis signalą rinkos dalyviams, ir skatinantis juos geriausiai atliepti žmonių poreikius. Tačiau šioje situacijoje pati valdžia vartotojo reikšmę rinkoje nubraukia. Pavyzdžiui, kai pacientas moka jam nereikšmingą kainą už vaistą, kuris iš tiesų kainuoja brangiai, jo pasirinkimas iškreipiamas. Valdžia nustumia vartotoją ir gydytoją į šalį ir renkasi už juos. Tačiau nei atspėti vartotojų pasirinkimų, kurie kiekvieno yra skirtingi, ir juo labiau nustatyti reguliavimą, kuris juos visus atlieptų yra neįmanoma. Maža to ir paciento sprendimas pirkti vaistą tokiomis sąlygomis gali būti neracionalus. Juk žmogiška neatsisakyti brangaus daikto, kai jis siūlomas pusvelčiui. Jei tai yra vaistas, jis gali likti nesuvartotas, o didžioji kainos dalis bus sumokėta privalomojo socialinio draudimo fondo lėšomis. Tai reiškia mokesčių mokėtojų pinigai bus paleisti vėjais.
Kompensuojamųjų vaistų kainų reguliavimai, kurių tikslas – mažinti gamintojų taikomas kainas Lietuvai, tikintis, kad paciento mokama dalis taip pat mažės, – nepasiektas. Iki šiol kas mėnesį galėjusias kisti kompensuojamųjų vaistų paciento priemokos „lubas“, jau siūloma užfiksuoti, t. y. nustatyti, kad paciento priemoka negalėtų viršyti 4,71 euro. Konkurencijos taryba įspėja, kad tai gali mažinti konkurenciją tarp gamintojų ir užkirsti kelią Lietuvai taikomų kainų mažėjimui. Tačiau prieš rinkimus politikai tampa kurti institucijų perspėjimui apie galimas grėsmes, ir neatsispiria pagundai nusipirkti keletą papildomų balsų. Tuo daroma meškos paslauga, bet tai jau bus kita istorija, kuri, panašu, šiandien niekam nerūpi.
Valstybinio verslo steigimas yra tas sprendimas, prieš kurį priimant vertėtų 9 kartus pagalvoti, atsakingai įvertinti visuomenės ir valstybės institucijų nuogąstavimus, pasverti visus už ir prieš. Nes finale už šiuos valdžios sprendimus, kad ir gerais norais grįstus, susimoka vartotojas.
