Neseniai patvirtintame kompensuojamųjų vaistų kainyne neliko 47 vaistų nuo hipertenzijos, cukrinio diabeto ir alerginio rinito. Žmonėms, kurie gydėsi šiais vaistais, teks juos keisti kitais. Pacientai ir gydytojai pastatyti prieš faktą, turi taikytis su pasekmėmis. O valdžia kaltina vaistų gamintojus, kad šie nemažina kainų, dėl to jų tiekiami vaistai neatitinka nustatytų taisyklių, pagal kurias ir negali likti kainyne. Likti kainyne svarbu, nes šiame sąraše esančių vaistų didžioji kainos dalis yra apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų.
Tačiau, ar tikrai šis kaltinimas pagrįstas? Juk valdžia pati nustato taisykles, kada ir koks vaistas gali būti įrašytas į kainyną, reguliuoja visas kompensuojamojo vaisto kainos dedamąsias. Tik taisyklėmis numatoma, kiek eurų nuo galutinės vaisto kainos teks gamintojui, kiek didmeninės prekybos įmonei, o kiek vaistinei. Centų tikslumu nustatyta, kurią kainos dalį apmokės pacientas, o kuri bus padengta Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Taigi, viskas sureguliuota taip, kad ir plaukas nuo galvos nenukris be valdininkų žinios.
Nuo 2016 m. vien tik kainas reguliuojantys teisės aktai keisti bene 30 kartų. Tai rodo, kad vaistų kompensavimo sistema yra chaotiška, vieną pakeitimą veja kitas. Įsigaliojus vienam reguliavimui, netrukus įsitikinama, kad jis neveikia taip, kaip buvo tikėtasi, – siūlomas naujas reguliavimas, kuris situacijos taip pat nepakeičia. Reguliavimais pasiekti rezultatų, kurie būtų būdingi konkurencinei rinkai, vargu ar įmanoma. Tačiau kažin, ar taisyklių kaitaliotojai susimąsto, kad kiekvienas toks sprendimas reiškia pokyčius ir rinkos dalyviams, kurie kaskart juos turi įdiegti savo sistemose. Tai reiškia papildomas sąnaudas, kurios neišvengiamai nugula į mažiau reguliuojamų prekių kainas. Taip pastangos mažinti kainas iš tiesų veikia atvirkščiai. Už tai galiausiai sumoka vartotojas ir mokesčių mokėtojas.
Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad pacientų sumokama kompensuojamųjų vaistų kainos dalis nuolat mažėja. 2019 m. vienas receptas pacientui vidutiniškai kainavo 2,3 Eur, o valstybei – 32,1 Eur. Tą užtikrina bent keli „saugikliai“. Nustatytos paciento mokamos kompensuojamojo vaisto kainos „lubos“. Šiuo metu jos sumažintos – užfiksuota, kad už tokį vaistą vartotojas negali mokėti daugiau nei 4,71 Eur. Papildomai nuspręsta 75 metų ir vyresniems pacientams bei kitoms selektyvioms asmenų grupėms kompensuojamąjį vaistą išduoti nemokamai. Suprantama, kad tokie sprendimai reiškia vis didesnį PSDF biudžeto lėšų poreikį, kurį, panašu, tikėtasi kompensuoti vaistų gamintojų sąskaita.
Dirbtinai karpomos kainos smogia kitu lazdos galu. Gamintojų gretos vaistų grupėse retėja. To galima buvo tikėtis – juk natūralu, kad dirbtinai spaudžiant kainas, norinčiųjų veikti tokioje rinkoje mažės. Tačiau ir be to išnaudojamos toli gražu ne visos galimybės padidinti konkurenciją tarp gamintojų. Įėjimo į rinką barjerai, kurie priklauso nuo valstybės institucijų darbo efektyvumo, išlieka aukšti. Šiais laikais, kai tiek privatus, tiek valstybinis gyvenimas keliasi į elektroninę erdvę, Lietuvoje dar nėra galimybės nei užregistruoti vaisto, nei siūlyti jį įrašyti į kompensuojamųjų vaistų sąrašus nuotoliniu būdu, ar tai padaryti anglų kalba. Šūsnys dokumentų turi būti parengti lietuvių kalba ir pristatyti fiziškai. Vargu ar tai įmanoma padaryti, neįsteigus atstovybės ar padalinio Lietuvoje.
Visa tai iš vaistų tiekėjų, kurie daugeliu atveju yra jų gamintojai, reikalauja nemenkų ne tik laiko, bet ir finansinių išteklių. Tai atsijoja mažesnius ir mažiau finansiškai pajėgius gamintojus, kurie dėl šių barjerų negali pasiūlyti vaistų Lietuvos rinkai ir sudaryti konkurenciją esamiems vaistų tiekėjams. Tokia nedidelė rinka, kaip Lietuvos, negali sau leisti prabangos, išpūstomis ir brangiomis procedūromis mažinti konkurenciją tarp gamintojų. Tačiau leidžia.
Faktai rodo, kad kaltųjų medžioklė rinkoje vaistų kainų sumažinti nepadės. O siekiant šių tikslų reikėtų peržiūrėti visus reguliavimus ir atsisakyti nepagrįstai didinančių sąnaudas ir kuriančių įėjimo į rinką barjerus. Konkurencija yra tas vaistas, kuris gali užtikrinti tinkamiausią gydymą Lietuvos pacientams.
