Serga ne tik žmonės, serga ir ekonomika. Ši vyriausybė paveldėjo ją, besišaukiančią greitosios pagalbos. Tačiau. Mus visus užklupo pandemija. Greitoji pagalba nuskubėjo gelbėti mūsų sveikatos. Ekonomika laukė kantriai. Tačiau paaiškėjus, kad pandemija tęsis ilgai, o gal amžinai, negalime atidėlioti ekonomikos reanimacijos.
Pagal LLRI skaičiuojamą ekonomikos vargo indeksą, Lietuvos ekonomika yra ketvirta labiausiai negaluojanti visoje Europoje. Nors bendrasis vidaus produktas atsilaikė, labiausiai mus slegia nedarbas. Bedarbiams pažadėta ir po pandemijos tęsti darbo paieškos išmokas. Tačiau pačios išmokos darbo vietų nesukuria, o jeigu naujų darbo vietų neatsiras, bedarbiai seks paskui išmokas tarsi labirintu – bet kur?
Darbo vietoms atsirasti pirmoji sąlyga yra investicijos. O investicijų sąlygos Lietuvoje – nepavydėtinos. Neatsitiktinai stambiems investuotojams senoji valdžia parengė „žalią koridorių“ – jame matosi, per kokias kliūtis reikia praeiti investuotojui, darbo vietų kūrėjui. Mažai kas gali pretenduoti į pažadėtą eskortą koridoriumi, daugumai teks kovoti, įveikinėjant gausias kliūtis. Bet būtent nuo daugumos, nuo jau veikiančių įmonių priklausys Lietuvos ateitis. Koridorius tarsi sufleruoja: jeigu stambiam projektui galima gauti leidimus sklandžiai ir greitai, argi neįmanoma šiais žaliais, skaitmeniniais laikais pasiekti, kad tai būtų prieinama kiekvienam? Žemės įsigijimo ir statybų leidimų procesas užkrautas besidubliuojančiais, pertekliniais, dažnai prieštaringais reguliavimais. Gauti žemės sklypą naujai statybai ar gamybos plėtrai prilygsta herojiškam nuotykiui, statybų leidimus – detektyvui. Žmonės negali gauti elementarių „suderinimo“ parašų, kenčia žeminantį siuntinėjimą iš savivaldybės į ministeriją. Ir atgal. Tokia (ne)tvarka – palankiausia dirva korupcijai.
2008 m. krizės patirtis rodo, kad investicijoms sustojus, krizė užsitęsia, o ekonomikos negalavimas gali tapti chronišku. Tačiau ši krizė yra išskirtinė – ji ne tik naikinanti, bet ir suteikianti retų progų atgimti, augti ir kurti. Pasaulyje vykstantis logistikos grandinių perkėlimas iš Azijos į Europą – palankus metas reanimuoti ekonomiką. Tai – tarsi karšta injekcija. Jos reikia greitai – proga nesitęs amžinai. Šis laikmetis gali įeiti į istoriją kaip „aukso amžius“, žinoma, tiems, kas paskubės juo pasinaudoti. Būkime realistai: tokio masto struktūriniai pokyčiai pasitaiko gal kartą per penkiasdešimt ar net šimtą metų.
Ir galvokime ne tik apie užsienio investicijas. Tai proga ir visoms mūsų įmonėms sudalyvauti rinkų perdalinime, gauti naujų kontraktų, gaminti paklausiomis tapusias prekes – o tam būtina paleisti naujus pajėgumus, statyti cechus, įsigyti technologijas. Tačiau. Kol investuotojai stoviniuoja, laukdami prie valdžios durų suderinimų ir leidimų, drauge su jais stoviniuoja ir kenčia mūsų bedarbiai.
Tačiau ši krizė yra išskirtinė – ji ne tik naikinanti, bet ir suteikianti retų progų atgimti, augti ir kurti.
Vadinasi, būtina sukurti mechanizmą, kuriuo problema po problemos įgautų bendrą, universalų sprendimą. Kad taptume greiti, skaitmeniški ir šiuolaikiški ten, kur labiausiai to reikia. To reikia ne tik įmonėms, ir ne tik bedarbiams, bet ir pačiai valdžiai – nes kanalas, kuriuo imtume spręsti susikaupusias problemas, pagaliau išjudintų procesus, kurie dabar merdi. Dereguliuoti, padaryti biurokratiją tarnaujančią piliečiui, – tai įvyks tik tuomet, kai problemų srautas, kurių gausu ne tik investicijų srityje, bet ir mokesčių sistemoje, muitinės procedūrose, visur, – taps priežastimi keisti prioritetus, kai valdžios institucijose bus siekiama to, ko reikia mūsų gerovei, o atlyginama už tai, kiek pavyko apvalyti gerovės kūrimo dirvą. Kai pradėsime, rasis ir sprendimai.
Kai įmonės turės sąlygas investuoti, tam prireiks lėšų. Ir geriausios lėšos darbo vietų kūrimui – įmonių uždirbtas pelnas. Paskirstyti investicijas iš centro yra brangu bei rizikinga, tad daug efektyviau yra leisti investuoti tiems, kurie gerovę gamina. Palikti įmonėms didesnę dalį jų pelno, kad pasiektume socialinės politikos tikslų – argi tai ne menka kaina, palyginus su rezultatu?
Paskirstyti investicijas iš centro yra brangu bei rizikinga, tad daug efektyviau yra leisti investuoti tiems, kurie gerovę gamina.
Bemaž šimtas tūkstančių ūkio subjektų – tarsi vyriausybės socialinės politikos įgaliotiniai, kuriantys darbo vietas visuose Lietuvos miestuose ir regionuose, didinantys atlyginimus, ir kasdien kovojantys už mūsų ekonomikos ateitį. Įgalinkime savo įgaliotinius veikti.
