„Pilkas – ne vilkas, ilgaausis – ne kiškis, su kanopom – ne arklys, kas?“ – klausia liaudies mįslė. Lietuviui pirmas atsakymas, kuris peršasi į galvą, – aiškus. Asilas. Paklauskite šio klausimo tūlo Botsvanos ar Tanzanijos gyventojo – nemirktelėjęs atšaus: „dramblys“. Čilietis turbūt sakytų, kad alpaka. Nors pastarosios dažniausiai baltos ar rudos, tikrai pasitaiko ir pilkų. „Ausys nepakankamai ilgos“, prieštarausite. Na, žiūrinti su kuo lyginti. Lyginant su kapibara, oho, dar ir kokios ilgos.
Klausimas, iš pažiūros paprastas. Bet atsakymų gali būti daug. Ir nė vienas jų – nėra neteisingas. Bandymai išgauti vienodą atsakymą iš labai skirtingas patirtis turinčių žmonių – pasmerkti nesėkmei. Tačiau panašu, kad būtent tokiai misijai dabar pasiryžo mūsų šalies mokesčių administratorius.
Jau liepos 1-ąją žadama paskelbti šalies įmonių pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atotrūkio duomenis. Kas tas PVM atotrūkis? Tai skirtumas, tarp to, kokią mokesčių sumą apskaičiavo ir sumokėjo įmonė, ir to, kokią mokėtiną sumą jai teoriškai apskaičiavo VMI. Kuo remdamasi? Iš esmės, lygindama kiek per metus PVM sumokėjo įmonė, lyginant su kitomis, toje pačioje srityje veikiančiomis panašaus dydžio įmonėmis.
Nesvarbu, įmonė veikia mieste ar rajone, daugiau prekių eksportuoja ar parduoda vietos rinkoje, naudoja vietines ar atvežtines žaliavas, kiek metų ji veikia rinkoje – tik šiemet pradėjo veiklą ar sėkmingai veikia jau kelioliką metų. Sutiksite, kad visi šie dalykai svarbūs versle ir lemia pardavimus, o kartu – ir PVM prievolę. Juk dvi panašią veiklą vykdančios įmonės gali skirtis veiklos modeliu.
Paimkime, pavyzdžiui, konditerijos gaminių ir saldumynų mažmeninę prekybą – ta pačia veikla versis ir prabangi Vilniaus Užupyje veikianti kepyklėlė, savaitgaliais siūlanti savo klientams kruasanus po 4 eurus ir Lazdijų turgaus pakraštyje veikiantis lenkiškais kepiniais prekiaujantis kioskas. Ir štai, mokesčių administratoriaus požiūriu, abi šios įmonės savo apskaičiuoto pardavimo PVM ir pajamų santykiu turėtų būti beveik visiškai identiškos. Ant mokančių santykinai mažesnį PVM, nei kitos toje pačioje Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (EVRK) grupėje esančios įmonės, krenta abejonių šešėlis, arba, tiksliau tariant, ,,šešėlio” abejonė. Tad nuo liepos 1-osios PVM atotrūkio duomenis planuojama viešinami.
Ką tai gali reikšti verslui? Visų pirma, bus susiduriama su krūva žalos reputacijai. Įmonės, kurios vykdo įvairią ekonominę veiklą, galiausiai – visos įmonės, kurios nėra ,,vidurkiai” – visos jos gali būti įvertintos, kaip rizikingos šešėlio požiūriu. O kur dar klaidos nurodant EVRK kodą? Štai, į daržovių ir melionų, šakniavaisių ir gumbavaisių auginimo veiklą patenka pomidorų ir baklažanų auginimas, bet vienametės paprikos turi savo atskirą kategoriją! O jei vieną mėnesį džiaugėtės paprikų derliumi, kitą – parduodate pomidorus, būkite itin atidūs pildydami mokesčių deklaracijas, nes ant jūsų gali kristi nelegalios veiklos įtarimų šešėlis.
Tokių duomenų viešinimas yra itin žalingas, ne tik dėl to, kad dažnu atveju jis bus ,,šakėmis ant vandens” rašytas, bet ir todėl, kad dalį verslininkų padarys ,,be kaltės kaltais”. Jau dabar yra viešinami duomenys apie, mokesčių administratoriaus vertinimu, nepatikimus mokesčių mokėtojus. Bet ten kriterijai – kur kas griežtesni ir labiau objektyvūs, tokie, kaip skirtos baudos už nelegalų darbą, pajamų neįtraukimą į apskaitą, sukčiavimą ar neteisėtą praturtėjimą. PVM atotrūkis – tik vienas iš grupės VMI naudojamų įrankių įvertinti verslo rizikingumą. Ir akivaizdu – jei išvis naudotinas, tai gerokai tobulintinas.
Antra, tik laiko klausimas, kada šie duomenys ne be politikų pagalbos bus prastumti į, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų įstatymą. Taip jau iš dalies padaryta su įmonėse mokamų atlyginimų dydžiu. Tuomet jau vargas toms įmonėms, kurios moka mažiau PVM, nei jų konkurentės. Nors galbūt iki šiol, jos, pavyzdžiui, didžiąją dalį savo produkcijos eksportavo. Dalyvavimą pirkimuose joms gali tekti pamiršti.
Galiausiai, bus vertinamas tik tų įmonių, kuriose dirba mažiau kaip 250 darbuotojų PVM atotrūkis. Ar didelis automatiškai tampa geru? O gal bijoma, kad didelės įmonės tikrai pakeltų triukšmą dėl tokio vertinimo – juk dažniausiai jos atsiduria investuotojų taikinyje, ir būtent jiems tokia informacija gali pasirodyti svarbi. Tuo tarpu smulkusis verslas pasipiktins, pakeiksnos VMI, bet ir toliau taikstysis su priimta tvarka, teisinsis prieš klientus, be pagrindo raudonuos prieš konkurentus.
Su PVM atotrūkio duomenimis ir ne tik jais – ir kitais rizikos vertinimo parametrais ir jų apskaičiavimo metodika – reiktų leisti susipažinti pačiomis įmonėms. Tuomet joms būtų lengviau suprasti, ko iš jų tikisi VMI, lengviau išsiaiškinti duomenų neatitikimus ir pan. Visiems norisi, kad VMI ,,šaudytų taikliai”, t.y., be reikalo netrikdytų sąžiningo mokesčius mokančio verslo. Tačiau panašu, kad dabar medžiodami dramblius iššaudo kiškius.
