Nuo sausio duomenys apie daugiau kaip 3 darbuotojus turinčių įmonių darbo užmokesčio vidurkį bus skelbiami viešai. Tokia nuostata įtvirtinta naujajame Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Ką reiškia tokios informacijos paviešinimas?
Jei šie duomenys būtų atskleidžiami tik kontroliuojančioms institucijoms, tai dar būtų pusė bėdos (nors ir tada būtų galima klausti, kodėl kontroliuojančios institucijos negali bendradarbiauti tarpusavyje ir jas dominančių duomenų gauti, pavyzdžiui, iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ar „Sodros”). Tačiau, pagal naujai patvirtintą tvarką, darbo užmokesčio vidurkiai bus atskleidžiami viešai – visiems. Tai reiškia, kad kartais vien žinant žmogaus darbovietę, bus galima nuspėti, įvertinti, kokios yra jo pajamos. Net jei jūsų pajamos nesiekia skelbiamo įmonės vidurkio ar didžiąją jų dalį išleidžiate paskoloms, vieša informacija gali tapti signalu visiems – pavyduoliams, prašinėtojams ar, blogiausiu atveju, – įsilaužėliams (nuo virtualių iki plėšikų).
Valdžia ginasi sakydama, kad vidurkio atskleidimas nieko nesako apie konkretaus asmens darbo užmokestį. Ir kai kuriais atvejais ji teisi – jei įmonėje dirba keletas asmenų, dirbančių ne pilną darbo dieną, jų atlyginimas vidurkį dirbtinai sumažins ir bendras įmonės atlyginimų vidurkis rodys ne realią situaciją, o „pieno riebumą“. Tada belieka klausti, kam ši nauja praktika reikalinga? Juk net ir realios padėties neatskleidžiantis atlyginimų vidurkis gali tapti pagrindu apkalboms, konfliktams ar nesusipratimams.
Dar didesnė problema yra ta, kad kartais darbo užmokesčio vidurkio viešinimas lems verslui svarbios informacijos atskleidimą. Ypač tai bus žalinga smulkiajam verslui – jei didelės, kelis šimtus darbuotojų turinčios įmonės atlyginimo vidurkis iš esmės nedaug ką pasako apie konkretaus darbuotojo darbo užmokestį, tai įmonė, kurioje dirba keli ar keliolika darbuotojų, konkurentams taps „kaip ant delno“. Pavyzdžiui, bus nesunku spręsti apie darbo užmokestį įmonės, kurioje dirba direktorius ir 5 programuotojai. Ši informacija svarbi konkurentams viliojant darbuotojus ar bandant konkuruoti kitose srityse. Pavyzdžiui, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose konkurentams taptų prieinama informacija, kurios pagrindu būtų galima nuspėti siūlomas kainas.
Jei manoma, kad darbo užmokesčio vidurkio atskleidimas – kovos su „šešėliu“ priemonė, tai valstybinėms institucijoms, kovojančioms su nedeklaruotu darbu, jau ir šiandien yra prieinami visi duomenys ne tik apie vidutinį darbo užmokestį, mokamą įmonėse, bet ir apie individualių asmenų darbo užmokestį. Dėl šios priežasties papildomas viešas vidutinio darbo užmokesčio skelbimas niekaip neprisidės prie kovos su nedeklaruotu darbu. Tie asmenys, kuriems atsiras priėjimas prie informacijos apie įmonėse mokamą vidutinį darbo užmokestį (įmonės darbuotojai, užsakovai, partneriai ir kt.) nėra atsakingi ir neturi pajėgumų kovoti su nelegaliu darbu. O su šia problema kovojančios valstybės institucijos šiuos duomenis jau ir taip turi.
Akivaizdu, kad pagrindinė nelegalaus darbo priežastis Lietuvoje nėra informacijos trūkumas. Pirmiausia, tai – aukštas darbo santykių apmokestinimas. Tačiau jo mažinimas metai iš metų atidedamas. Nors „Sodros“ įmokas planuota mažinti jau nuo 2017 m., šie planai vėl nukelti į ateitį. Užuot kovojusi su tikrosiomis „šešėlio“ priežastimis, valdžia eilinį kartą atlieka jokios naudos neduosiančius parodomuosius veiksmus, kurie dar gali pridaryti nenumatytos žalos ne tik verslui, bet ir patiems gyventojams. Žmogaus asmeninio gyvenimo detalės, kiek jis uždirba turėtų būti tik jo šeimos ir gal dar mokesčių inspekcijos reikalas. Valstybė privalo saugoti šį privatumą, o ne atverti mūsų šeimos biudžetus liežuvautojams ir nusikaltėliams.
