Ši vasara prasidėjo tikrai įspūdingu žingsniu – du NASA astronautai Bobas Behnken’as ir Dougas Hurley paskutinę pavasario dieną perėjo į Tarptautinę kosminę stotį po istorinio skrydžio pirmuoju per beveik dešimtmetį iš JAV startavusiu pilotuojamu erdvėlaiviu „Crew Dragon“. Ši 19 valandų trukusi kelionė – ne tik JAV pasididžiavimas, bet ir ekscentriškojo milijardieriaus Elono Musko, erdvėlaivį sukūrusios aerokosminių technologijų bendrovės „SpaceX“ įkūrėjo, asmeninis triumfas. Privačios bendrovės nutrauktas Rusijos kosminių skrydžių monopolis – Rusijos kosmoso agentūrai ,,Roskosmos” jautri tema. „Roskosmos“ „SpaceX“ pavadinimo nepaminėjo nė vienoje iš dviejų sveikinimo žinučių – teisinosi, kad skrydžių į kosmosą paslaugų užsakovas buvo NASA, tad tik agentūra, o ne privati kompanija, ir nusipelnė sveikinimų.
Kad sudėtingiausių žmonijos ekspedicijų pagrindu taps privačių kompanijų veikla, mums signalizavo ir pati istorija. Štai žurnalistas Sethas Stevensonas ir „The Economist“ autorius Thomas Standage’as tinklalaidėje pusantro šimto metų senumo ekspedicijas į Arktį prilygino planuojamoms kelionėms į Marsą.
XIX a. viduryje keliautojo Džono Franklino vadovaujama ekspedicija, dosniai finansuojama Britų vyriausybės, išsiruošė ieškoti Šiaurės vakarų jūrų kelio, kuris per Amerikos žemyno šiaurę jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Franklinas tikrai nebuvo pirmasis – kelio, galinčio gerokai sutrumpinti keliones laivais tarp Europos ir Rytų Azijos, įvairių šalių jūrininkai ieškojo daugiau nei 400 m.
Iš pažiūros Franklinas ekspedicijai buvo puikiai pasiruošęs – jo laivai buvo šildomi, juose – ne tik gausios maisto atsargos bet ir tūkstantinės bibliotekos. Tačiau vos pasiekusi Kanados Arktinius vandenis, ekspedicija tragiškai pradingo, nė vienas jos dalyvis neišgyveno. Kaip prieš keletą metų atrastos laivų liekanos parodė, jiems įstrigus Arkties lede, jūreiviai mirė iš bado ir nuo ligų, o dalis jų netgi pasidavė kanibalizmui. Franklino ekspedicija ilgam tapo tragiškos kelionės sinonimu ir tik 1903 m. kapitono Roaldo Amundseno vadovaujamai ekspedicijai pavyko įveikti šį „prakeiksmą“.
Dalis mokslininkų mano, kad Amundseno sėkmę lėmė visiškai kitokia prieiga prie problemos esmės – skirtingai nei Britų imperijos „biurokratas“ Franklinas, Amundsenas buvo patyręs jūreivis, kartą jau dalyvavęs panašioje ekspedicijoje Arktyje, kurios metu atrado, kad ruonių mėsa – puikus būdas išgyventi pasibaigus maisto atsargoms. Jis taip pat buvo patyręs slidininkas, o žinių bagažą kaupė mokydamasis medicinos. Į ekspediciją, kurią planavo finansuoti pats, jis norėjo leistis su nedideliu laivu ir maža įgula, tačiau tiesiai į Kanados Arktį, kur iš vietinių inuitų mokėsi išgyvenimui būtinų įgūdžių, movė pasiskolinęs pinigų, ir galima sakyti, bėgdamas nuo kreditorių, suabejojusių ekspedicijos sėkme.
Kodėl gi nepavyko Franklinui, už savo pečių turėjusiam visą Britų vyriausybės paramą ir palaikymą? Žinoma, kaip ir kiekviename didžiuliame žygyje, esama dalis sėkmės. Tačiau tyrinėjantys ekspedicijų istoriją mano, kad prie to prisidėjo ir motyvacijos trūkumas. Franklinas nebuvo didžiulis Arkties entuziastas. Ekspedicijos vairą jam užtikrino politinės pažintys. Didžiulė jo ekspedicija buvo pasiruošusi „nukariauti“ Arktį, o ne prisitaikyti prie tenykščių sąlygų.
Amundsenas tuo tarpu ne vaikėsi politinės šlovės, o vykdė verslo projektą. Savo mažą komandą jis telkė pasiremdamas turimomis įgulos narių kompetencijomis ir paskirstydamas atsakomybę – kadangi ekspediciją jis dalinai finansavo savo lėšomis, jis paprasčiausiai negalėjo sau leisti nesėkmės. Kad finansavimo pobūdis susijęs su ekspedicijų sėkme rodo ir statistika – štai Vašingtono universiteto mokslininkai skaičiuoja, kad remiantis 35 „valdiškų“ ekspedicijų statistika, vienoje kelionėje žuvo vidutiniškai beveik 6 žmonės, o 57 privačių ekspedicijų duomenys atskleidžia, kad kelionėje žūdavo vidutiniškai mažiau nei 1 žmogus.
Visą šią patirtį – motyvacijų, organizacinės struktūros, lyderystės, resursų paskirstymo, bei kompetencijų ugdymo svarbos – JAV ir panaudoja bendradarbiaudama su privačiais tiekėjais. Planuodamas misijas į Marsą, Elonas Muskas ne paprasčiausiai ruošiasi į kelionę – už viso to slypi verslo idėja ir pelno grąža. Šalyse, kur pasitikima privačiu sektoriumi, klausimas, kuris kyla apie keliones į Marsą, yra ne „Ar?“, o „Kada?“. Valstybėje, kur verslas yra priešas, klausimas yra „Ką žaisime – banką ar vaistines?“
