Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimui pirmąjį šių metų ketvirtį viršijus planus, Seimas svarstys ar reikėtų šį mokestį sumažinti nors būtiniausioms vartojimo prekėms. Užuot mažinus PVM tarifą selektyviai – tam tikroms prekėms ar paslaugoms, reikėtų sumažinti standartinį PVM tarifą. Kodėl?
Visų pirma, 2009 m. padidinus PVM tarifą nuo 18 iki 19, o vėliau – net iki 21 proc. buvo žadama, jog šie pokyčiai laikini ir galios tik krizės metu. Kertinis žodis buvo „laikinai”. Vyriausybės keičiasi – vienos giriasi įveikusios ekonominę krizę, kitos – ištaisiusios prieš tai buvusios vyriausybės klaidas. Krizės metu sumažinti valdininkų atlyginimai ir pensijos – jau kompensuojami, tačiau laikinai padidinto PVM tarifo mažinti iki šiol nesiryžo nė viena.
Sakote, jog reikalauti iš Vyriausybės, kad ji prisimintų, jog PVM kėlimas buvo laikinas – naivu? Tačiau Lietuvai pavyzdį rodo net ir Rumunija. Per krizę 2010 m. nuo 19 iki 24 proc. padidintas PVM tarifas, kovojant su išaugusia „šešėline“ ekonomika, šiemet sumažintas iki 20 proc. Kitąmet, žadama, bus grąžintas 19 proc. PVM tarifas.
Šiuo metu mažesnis standartinis PVM tarifas galioja 11-oje ES valstybių narių. Mažesnį PVM tarifą turi ne tik mūsų kaimynė Estija, bet ir Vakarų šalys (pavyzdžiui, Vokietijoje galioja 19 proc. PVM tarifas). Dėl kitose šalyse plačiai taikomų lengvatinių PVM tarifų, pagal realiojo PVM tarifo dydį (rodantį, kiek vidutiniškai prekės ar paslaugos galutinės kainos sudaro PVM mokestis), Lietuva yra tarp ES „lyderių“ iš blogosios pusės.
Baiminantis biudžeto netekčių, labai svarbu prisiminti tai, kad PVM moka patys vartotojai – žmonės, perkantys prekes ar paslaugas. Būtent jiems ir liktų pajamos, susidariusios iš sumažinto PVM tarifo. Didžioji šių lėšų dalis, būtų skiriama ne kam kitam, o vartojimui ir, vėlgi, pildytų biudžetą. Dėl to gąsdinimai atsiversiančia didžiule skyle biudžete yra perdėti. Patys gyventojai galėtų spręsti, ką nori už jas įsigyti, todėl ir panaudojamos jos būtų produktyviau.
Kodėl PVM tarifą reikėtų mažinti visoms prekėms ir paslaugoms, o ne tik būtiniausiems maisto produktams? Pažiūrėkime, kas gi įeina į produktų, kuriems siūloma mažinti PVM, sąrašą? Tai duona, makaronai, kruopos, pieno produktai, sviestas, aliejus, miltai, daržovės vaisiai cukrus, žuvis bei šviežia mėsa. Sutiksite, jog pigus faršas skiriasi nuo triušienos ar Kobės jautienos. Pastarosios didkepsnis gali būti laikomas prabangos preke, tačiau pagal siūlomą tvarką, lengvatinis PVM tarifas galiotų ir šios mėsos kilogramui. Tačiau štai „daktariška“ dešra jau nebelaikoma būtiniausiu maisto produktu ir būtų apmokestinama standartiniu PVM tarifu.
Valdžiai imantis spręsti, kas gali būti vadinama būtiniausiu maisto produktu, gali būti prieita ir iki tokių kurioziškų situacijų. Lengvatinių PVM tarifų atskiroms prekių grupėms įvedimas dar labiau komplikuotų ir taip sudėtingą šalies mokesčių sistemą ir sukurtų paskatas piktnaudžiavimui. Prasidėtų beprasmės diskusijos – kuris maisto produktas yra „būtinas”, o kuris – ne, t.y. kurį pardavinėti su 21 PVM, o kurį – su 5 proc. Pradėjus tokį skirstymą atsiras pretekstas naujiems naktiniams susirašinėjimams: „Labą vakarą, Dzūkų dešra yra būtinoji prekė, o Aukštaičių – nebūtinoji”.
