Praėjusią savaitę atsakydamas į siūlymą sumažinti per krizę laikinai padidintą, bet taip ir užsilikusį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą, Seimo pirmininkas pareiškė, kad „Visada yra labai lengva sumažinti mokesčius, (…) bet sugrąžinti, papildyti biudžetą visada yra sudėtinga“. Matyt, iš Seimo tribūnų viskas atrodo kiek kitaip, nei eiliniam žmogui. Kuris, beje, pats tą biudžetą nuolat ir pildo. Gatvėje paklaustas, kokių mokesčių našta pastaraisiais metais mažėjo, žmogus gal prisimintų gyventojų pajamų mokestį ar „Sodros lubas“.
Tiesa ta, kad žymiai lengvesnė užduotis būtų įvardinti, kokie mokesčiai per dešimtmetį didėjo, o ne kokie mažėjo. Didinti akcizai kurui, alkoholiniams gėrimams, tabako produktams, žemės, nekilnojamojo turto mokesčiai, plėstos gyventojų pajamų, pelno mokesčių ir „Sodros“ įmokų bazės. Sumokamų mokesčių į biudžetą suma didėtų, net jei jų tarifai ir nesikeistų, – tiesiog augant ekonomikai. Štai 2010 m. PVM pajamos siekė vos 2 mlrd. eurų, o šiemet planuojama surinkti 3,8 mlrd. eurų.
Brangstant prekėms ir paslaugoms vis daugiau sumokame ir vartojimo mokesčių. Štai 2007-2018 m. vidutinio namų ūkio per mėnesį vartojimo mokesčiams skiriama suma padidėjo nuo 83 iki 157 eurų. Tiesa, čia neatsižvelgiama į tai, kaip keitėsi namų ūkių vartojimui skiriama pajamų dalis, ir į tai, kiek prekių ir paslaugų suvartojama „šešėlyje“. O tai – labai svarbu. Juk „šešėlis“ – visuomet šalia.
Penktadalis mažiausias pajamas gaunančiųjų Lietuvos namų ūkių vartojimo mokesčiams išleidžia apie penktadalį savo disponuojamųjų pajamų. Labiau pasiturintys – apie 9 proc. Taip yra todėl, kad mažesnių pajamų gavėjai vartojimui dažnai skolinasi papildomai. Paprastai tariant, jų išlaidos viršija pajamas.
Kadangi vartojimo mokesčiai bendrame prekių ir paslaugų krepšelyje mažiau pasiturintiesiems „sveria ypač daug“, jie ieško, kaip šių mokesčių naštą palengvinti. Būdų tai padaryti yra keletas. Vienas jų – pasigaminti dalį vartojamų prekių patiems. Pavyzdžiui, užsiauginti daržovių ir pasiruošti konservų žiemai. Kitas būdas – ieškoti kur prekių ir paslaugų įsigyti pigiau. Pavyzdžiui – „šešėlyje“.
Tai – plačiai paplitusi praktika, rodo ir šalies gyventojų apklausa. Pernai Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu atliktoje apklausoje iš nelegalių pardavėjų per metus laiko prekes ir paslaugas pirko 36 procentai apklaustųjų, kurių mėnesinės pajamos nesiekė 500 eurų „į rankas“, ir 24 procentai tokių, kurių pajamos viršijo 1000 eurų.
„Šešėlinį“ gyventojų vartojimo krepšelį sudaro kasdienio vartojimo prekės, tokios kaip maistas, arba prekės, kurios yra smarkiai apmokestintos – tabako gaminiai ir alkoholiniai gėrimai. Beveik trečdalis apklaustųjų pripažino, kad per pastaruosius metus šešėlinėje rinkoje pirko maisto produktų, 28 proc. – drabužių, 25 proc. – medicinos ir grožio paslaugų, 23 proc. – automobilių remonto paslaugų, 17 proc. – cigarečių, 18 proc. – statybų ir remonto darbų, 17 proc. – vaistų ir maisto papildų.
Sumažintas PVM sukurtų prielaidas bent daliai prekių atpigti ir gyventojų vartojimą po truputį traukti iš „šešėlio“. Valdžia, tiesa, primena, kad tai reikštų biudžeto pajamų netekimus. Tačiau papildomų pinigų rado padalinti „Žalgirio“ krepšininkams, kuriems ką tik skirtos lėšos už 1999 m. laimėjimą „Eurolygoje“, kitąmet žada didinti vaiko pinigus, kuriuos skiria ir vargšams ir pasiturintiems po lygiai, o ne tiems, kuriems jų reikia labiausiai. Atsakant Seimo Pirmininkui galima paironizuoti, kad labai lengva išleisti mokesčių mokėtojų suneštus pinigus, tačiau grąžinti „laikinai padidintus“ mokesčius, ne tik kad sudėtinga, bet praktiškai neįmanoma.
