Niekas taip nepiktina, kaip etatinio „kelių erelio“ patarimai, kaip vairuoti, arba nevalos patarimai dėl tvarkos. Panašiai – ir su nuo kitų metų žadamu nekilnojamojo turto mokesčiu. Keli dažniausiai minimi argumentai, kodėl jo reikia, esą gyventojai noriai investuoja į nekilnojamąjį turtą, dėl ko formuojasi kainų „burbulai“, dalis šalies gyventojų yra prikaupę per daug turto, turimus antrus butus pernuomoja „pamiršdami“ susimokėti mokesčius, o kai kurie – turimo turto deramai neprižiūri ar net neracionaliai naudoja, ką tai reikštų. Kai kuriuose šių teiginių yra krislas tiesos, bet pažiūrėkime, kas gi skaito šiuos pamokslus? Ogi pati prasčiausia turto šeimininkė – valdžia.
Šiuo metu ji atsakinga už daugiau nei 28 tūkst. valstybei priklausančių nekilnojamojo turto objektų, užimančių 10,4 mln. kvadratinių metrų, kurių likutinė vertė siekia 3 mlrd. eurų. Palyginimui, kaimyninėje Latvijoje valstybei priklauso 8 tūkst. objektų, kurie užima dvigubai mažiau – vos 5 mln. kv. metrų.
Šio turto išlaikymas mokesčių mokėtojams kasmet kainuoja ne mažiau kaip 180 mln. eurų. 2016 m. atlikusi auditą, Valstybės kontrolė nustatė, kad valstybei priklauso ne tik 670 nenaudojamų objektų, bet ir 296 poilsio nameliai, vasarnamiai ir 157… pirtys! Valstybės turtas buvo perduotas valdyti politinėms partijoms ir viešosioms įstaigoms, kurios mokėjo simbolinį – 1 euro dydžio – mokestį. Finansų ministerijos skaičiavimu, jeigu visas valstybės nekilnojamasis turtas, kuris šiuo metu perduotas panaudos pagrindais ne viešojo sektoriaus įstaigoms, būtų išnuomotas, valstybė per metus gautų apie 7,5 mln. eurų pajamų. Arba beveik 4,5 karto daugiau, nei praėjusiais metais surinko apmokestinusi vadinamąjį „prabangų“ gyventojų nekilnojamąj turtą.
Poilsinių ir pirčių neatsisakanti valdžia didesniais mokesčiais pasiruošusi bausti tėvus, studentui vaikui nupirkusius būstą didmiestyje. Jos žodyne antras būstas – visuomet prabangos terminas. Taip ant mokesčių svarstyklių du vieno kambario butai Didžiasalyje, kuriuos prieš porą metų galima buvo nusipirkti nė 500 eurų neišleidžiant, gali nusverti trijų kambarių butą prestižiniame Žvėryne. Valdžia guodžia, kad nepasiturintiesiems didesni mokesčiai negalios. Kažin ar tai turėtų nuraminti mokesčių mokėtojus. Juk kuo daugiau mokestis bus aplipdytas išimtimis ir lengvatomis, tuo daugiau bus bandymų juo pasinaudoti. Ar nebus taip, kad šį mokestį mokės tik saujelė tos pačios viduriniosios klasės, kurią taip norima gausinti, atstovų? Tarp jų, pavyzdžiui, naujos statybos butus įsigijusios jaunos šeimos, didelę dalį savo pajamų skiriančios paskolai.
Siūlydama didesnius turto mokesčius valdžia parodo, kad nuoseklumo jos politikoje – maža. Prieš kelis mėnesius deklaruotą būsto prieinamumo problemą pradėta spręsti skiriant subsidijas pirmą būstą regionuose perkančioms ar statyti norinčioms jaunoms šeimoms. Dabar jau naują – šįkart sugalvotą būsto pertekliaus problemą valdžia nori spręsti didesniais mokesčiais. Kairė čia nežino, ką daro dešinė. O subsidijomis susiviliojusioms jaunoms šeimoms jau nuo naujų metų gali tekti plačiau praverti pinigines.
Net ir argumentas kad dalis gyventojų nuomodami turtą nemoka mokesčių – nepakankama priežastis jį visą apmokestinti. Juk sąžiningiesiems toks mokestis naštą dar labiau pasunkins. Užuot svarsčiusi, kaip kovoti su „šešėliu“ valdžia eina trumpiausiu keliu. O prie „šešėlio“ prisideda ir tai, kad mokesčiams atseikėjus 40 proc. atlyginimo, už likusius nusipirkus naujos statybos butą, kurio penktadalį kainos sudaro pridėtinės vertės mokestis, tūlas pilietis jaučiasi pakankamai prisidėjęs prie bendrojo gėrio.
Galiausiai, besipiktindama, kad dalis gyventojų turimą antrą būstą pernuomoja, valdžia turėtų apsižvalgyti savo kieme. Pernuomojantys turimus būstus gyventojai bent jau pernuomoja nuosavą turtą. O štai prieš porą savaičių paviešintos istorijos, kai Neringos savivaldybės tarybos nariai poilsiautojus kvietė apsistoti tarnybiniuose butuose. Ir ne už nemokamai! Kiek dar tokių istorijų nepaviešinta?
