Metams einant į pabaigą valdžia praskleidžia širmą, slepiančią pokyčius, laukiančius mūsų 2018-aisiais. Vienas jų – pensijų reforma.
Pensijų sistemą reformuoti, žinoma, būtina. Nors didžiausia nuo atlyginimo sumokama dalis eina valstybinei pensijai, dėl senėjančios visuomenės ir mažėjančio dirbančiųjų skaičiaus toli gražu negalime tikėtis, kad ji garantuos mums sočią ir užtikrintą gyvenimą ateityje. Štai prognozuojama, kad vidutinis pensijos ir darbo užmokesčio santykis, dabar siekiantis apie 45 proc., ateityje dar sumažės ir gali siekti mažiau nei trečdalį atlyginimo.
Valstybinė pensijų sistema neskatina joje dalyvauti. Dėl didelio perskirstymo į „Sodros“ katilą mokantis 4 kartus didesnes įmokas gali tikėtis vos 2 kartus didesnės pensijos.
Mokesčiams atseikėjant daugiau kaip 40 proc. darbo užmokesčio nelabai lieka iš ko ir savo ateitimi pasirūpinti patiems. Iki šiol valdžia skatino tai daryti gyventojams leidžiant į savo sąskaitą privačiame pensijų fonde pervesti 2 proc. pensijų draudimo įmokos, dar 2 proc. patiems pervedant papildomai ir šitaip taupančius skatinti į jų sąskaitą fonde pervedant 2 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio. Nors 2007-2008 m. asmuo į savo sąskaitą pensijų fonde galėjo pervesti net 5,5 proc., atėjus ekonominei krizei ši dalis buvo sumažinta iki vos 1,5 proc. 2012 m. Visgi, ją planuota palaipsniui didinti iki buvusio lygio. Ji turėjo pasiekti 3,5 proc. jau 2020-aisiais.
Tačiau panašu, kad tokiam taupymui ruošiamos pakasynos. Socialinės apsaugos ir darbo ministras prabyla apie galimybę 2 proc. gyventojo pensijų draudimo įmokos, dabar pervedamos į jo sąskaitą pensijų fonde palikti „Sodroje“, o į pensijų fondus lėšas pervesti iš valstybės biudžeto. Kalbama ir apie galimybę grįžti į „Sodrą“, atsisakyti II pakopos pensijų fondo. Esą, taip antra pakopa taptų biudžeto ir dirbančiųjų reikalu.
Kokios to pasekmės? Visų pirma, eilinį kartą skatinamas gyventojų nepasitikėjimas privačiu kaupimu pensijai. Nauji darbo rinkos dalyviai tikrai susimąstys ar verta dalyvauti sistemoje, kuri kaitaliojama beveik kasmet ir vietoj 5,5 proc. per kelis metus jų įmoka gali būti sumažinta vos iki 1,5 proc. O jos ateitis – visiškai neaiški. Skatinamas požiūris, jog vienintelė „Sodra“ – nepajudinama ir tvari, nors tai – toli gražu nėra tiesa.
Antra, taupymas II pakopoje jau dabar yra dirbančiųjų reikalas. Būtent jų, o ne „Sodros“ pinigai sukasi joje. „Sodra“ tik administruoja lėšas – surenka jas iš mokesčių mokėtojų ir perveda į fondus. Jei gyventojų pinigai nebebus pervedami į jų sąskaitas, o pasiliks „Sodroje“, o į jų sąskaitas pensijų fonduose bus pervedamos biudžeto lėšos, taip padarant II pakopą „biudžeto reikalu“. Šis „reikalas“ labai greitai gali tapti biudžetui nebereikalingas. T.y., vos pritrūkus pinigų biudžete (o jų trūksta visada), šių lėšų pervedimą bus galima nutraukti. Rezultatas – „Sodra“ pasilieka Jūsų pinigus, o pervedimai į Jūsų sąskaitą pensijų fonde tampa priklausomi nuo valdžios malonės. O ji, kaip žinia, permaininga.
Kaupiantys savo senatvei gali tapti valstybės priešais pernakt. Valdžia panorės padidinti išmokas, ir jau kitą dieną jos taikiniu taps gyventojų sukauptos milijoninės sumos pensijų fonduose. Prireiks padidinti atlyginimus biurokratams? Pinigų yra. Reikia tik gyventojus įtikinti, kad pinigai ne jų, o „Sodros“.
Užuot sprendus sistemines „Sodros“ problemas ir skatinusi gyventojus pasirūpinti savo ateitimi, valdžia juos skandina nuolatinių permainų ir gąsdinimų migloje. Netiesa, kad tie, kas kaupia privačiai savo pensijai nesukaups. Sukaupus mažiau nei valdžios nustatyta suma, jiems bus išmokama sukaupta suma, užuot mokant pensiją kas mėnesį. Taigi, kas kaupė – tas gaus.
Valdžia ignoruoja faktą, kad ji ir pati yra problemų šaltinis. Gyventojams leidžiama kaupti tik po du procentus. Užburtas ratas – valdžia kritikuoja privatų kaupimą dėl to, kad žmonės mažai sukaupia, nors žmonės mažai sukaupia todėl, kad valdžia draudžia pervesti didesnį procentą.
Tad ir kritika turėtų būti nukreipta į pačią valdžią. Tačiau kaltinti visus – per mažai kaupiančius gyventojus, pasirenkančius dirbti ir kaupti senatvei užsienyje, per mažą skaičių mokesčių mokėtojų ar eilinį kartą keiksnoti pensijų fondus, lengviau, nei pažvelgti į veidrodį ir pripažinti, kad pačių siūlomos priemonės – tik placebas įsisenėjusiai ligai gydyti. Nors valdžia kalba apie tai, kad pensijų skaičiavimo formulės pakeitimas mistiniais „taškais“ esą padarys sistemą aiškesne, kokio aiškumo galima tikėtis, jei nuolat tenka girdėti apie planus uždrausti taupyti pensijai privačiai.
