Koronavirusas tapo visuotiniu testu Lietuvai, kurį esą išlaikė viešojo sektoriaus specialistai, ir pilietinė visuomenė, savo metiniame pranešime akcentavo Prezidentas. Anot jo, reaguoti operatyviai, be biurokratinių vilkinimų priimti sprendimus ne visuomet pavyko politikams, ir valstybės institucijoms, o verslui korona tapo vertybių egzaminu, kuomet vieni problemas perkėlė partneriams ir vartotojams, o kiti savo sąskaita saugojo darbo vietas, tiekė maistą kovojantiems arba greitai prisitaikė gaminti reikiamą įrangą.
Žinoma, didžioji dalis šalies verslo tikrai nusipelnė pagyrų dėl savo vaidmens koronaviruso metu. Kita vertus, klausimas ar net ir netiesioginio pasmerkimo nusipelnė tie verslai, kurie pandemijos metu saugodami visuomenės sveikatą buvo priversti užverti duris ar atleisti dalį darbuotojų – situacija su viešuoju sektoriumi čia nelygintina. Juk būtent siekis atnaujinti veiklą, išlaikyti nors dalį darbuotojų ar priimti atgal tuos, su kuriais dėl pandemijos teko atsisveikinti, ir privertė veikti taip, kaip siūloma lėktuvų saugos instrukcijose – pirmiausia užsidėti deguonies kaukę sau, kad paskui galėtum ją uždėti bendrakeleiviams. Tiesa, Prezidentas nepamiršo pelnytos kritikos lėtam paramos teikimo mechanizmui – iki šios dienos verslą pasiekė mažiau nei dešimtadalis suplanuotos paramos.
Metiniame pranešime siunčiama žinutė – per artimiausius šešerius-septynerius metus turime unikalią būtinybę pakeisti – ne papudruoti, o pakeisti, – šalies ekonomikos veidą. Deja, toks teiginys nuskambėjo kiek deklaratyviai. Kažkokių konkrečių pasiūlymų, kaip gerinti sąlygas veikiantiems, kuriantiems žmonėms, šalies verslui – nebuvo. Vertinant Prezidentūros iniciatyvas mokesčių srityje, daugiausiai akcentuoti mokesčių pakeitimai, kuriais mažinama našta mažiausiai uždirbantiems. Prezidento vizijos dėl mokesčių sistemos, kuri leistų pritraukti investicijas, kurti aukštą pridėtinę vertę, nepamatėme. O be to sukurti kokybiškai naują šalies ekonomikos veidą bus labai sunku.
Teisingai pastebėta, kad krizei pasibaigus reiks grįžti prie gyvenimo pagal pajamas, tačiau ši tema plačiau nepaplėtota. Nors paminėta, kad neefektyviame švietimo tinkle daug pinigų nuteka pro šalį, tų neefektyvumų yra gerokai daugiau – nuo sveikatos priežiūros sistemos, iki savivaldybių ir valstybinių įmonių ar turto priežiūros. Metiniame pranešime tikrai galėjo atsirasti daugiau vietos viešojo sektoriaus efektyvinimui, finansavimo siejimui su rezultatais ir t.t. Juk pats Prezidentas pripažįsta, kad jo vizitinės kortelės – gerovės valstybės – prielaidos yra kova su skurdu, socialine atskirtimi, korupcija bei neefektyviu viešųjų finansų naudojimu.
Džiugu, kad Prezidento dėmesį ir toliau išlaiko viešųjų pirkimų skaidrumo bei korupcijos problemos, kur kasmet prarandami milijardai eurų. Štai prieš keletą metų skaičiuota, kad iš kiekvienais metais viešiesiems pirkimams išleidžiamų 5 mlrd. eurų net 1 mlrd. yra išleidžiamas neefektyviai, ženklų, kad dabar situacija reikšmingai pasikeitusi, deja, nematyti.
Įdomu, kad metiniame pranešime nebuvo daug kalbama apie tai, kas mūsų ekonomikos laukia artimiausioje ateityje. Krizė lyg ir įvardinta, tačiau daugiau ši tema neplėtota. Prezidentas galbūt ir sąmoningai nenori bauginti gyventojų, tačiau įvertinti, ar ir kaip esame pasiruošę galimiems pokyčiams, svarbu. Jei iš Prezidento lūpų būtų nuskambėjęs griežtesnis raginimas atsakingai leisti krizei įveikti pasiskolintus pinigus, tai būtų aiškus signalas priešrinkiminių pinigų dalybų pagundai pasidavusiems Seimo nariams. Juk krizė – ne tik galimybė pakeisti ekonomikos veidą, bet tiesą sakant, juoduoju scenarijumi, ir galimybė visiškai susimauti.
