Kiek būtumėte pasiryžę mokėti už netikslią informaciją? Klausimas skamba provokuojančiai, bet maždaug taip turėjo pasijausti mokesčių mokėtojai, žiniasklaidoje perskaitę, kaip liepos pabaigoje Vyriausybės kanceliarija pasirašė beveik 12 tūkst. eurų vertės sutartį dėl vaizdo ir garso klipų kūrimo. Šiuose klipuose numatoma pristatyti struktūrinių reformų rezultatus ir naudą, bet turbūt nesuklystumėme pasakę, kad jų scenarijai galėtų būti ir puikiu pagrindu Vyriausybės veiklos reklamai.
Štai vienas klipas turėtų skelbti, kad vien pernai iš šešėlio buvo ištraukta per kelis šimtus milijonų eurų į šalies biudžetą, dėl to didėjo pensijos, medikų ir mokytojų atlyginimai. Kiek konkrečiai tų šimtų milijonų čia esama? Juk keli gali reikšti 9, bet gali reikšti ir 2. O gali būti ir taip, kaip nutiko praėjusiais metais, kai 171 mln. eurų suma, kuri, kaip skelbta, 2018 m. ištraukta iš „šešėlio“, sumažėjo iki 115 mln. eurų po Valstybės kontrolės peržiūros.
Ar tikrai būtent sėkminga kova su „šešėliu“ leido padidinti pensijas? O gal pensijų didinimas paprasčiausiai buvo valdžios prioritetas? Galbūt klipe reiktų skelbti, kad „Pernai reformuotą pensijų sistemą šiemet reformuojame vėl.“ O gal ironiškai: „Pensijų sistemos depolitizavimas – klaida, kurią skubame ištaisyti“. Ar įvyko esminga pensijų reforma ar paprasčiausiai dalį pensijų mokėsime „iš kitos kišenės“? „Sodros“ skolų kupros nusikratėme, ją permesdami į valstybės biudžetą dėl ko kurį laiką socialinio draudimo padėtis atrodys geriau. Bet ar neprisižaisime su nuolatiniu pensijų sistemos keitimu, parodys ateitis.
Ką už mokesčių mokėtojų pinigus nupirktame klipe esmingai gero galime pasakyti apie švietimo reformą, kai išlaidos vienam mokiniui toje pačioje šalies savivaldybėje gali skirtis 4 kartus, nuo 1,5 tūkst. iki beveik 6 tūkst. eurų. Galime lažintis, kad reklamos užsakovai neprašė nufilmuoti siužeto pustuštėje kaimo mokyklos klasėje, kur susirūpinęs savo vaiko ateitimi tėvas beria statistiką „Neoptimizuojamas mokyklų tinklas reiškia, kad pinigai vaikų ugdymui yra „paleidžiami per kaminą“. O išlaidos vienam mokiniui prasčiausiai reitinguojamose mokyklose gali siekti ir beveik 6 tūkst. eurų.“ Nors galbūt būtent tokia informacija labiausiai prisidėtų prie viešosios nuomonės keitimo ir pokyčių įgyvendinimo. Daug labiau nei reklama (ne)nuveiktiems darbams.
Planas reklamuoti e.sveikatą idilišku dviejų iš poliklinikos išeinančių senjorų, sakančių, kad į vizitą pas gydytoją užsiregistravo tik vakar, šiandien jau ir apsilankė, o rytoj jų laukia tyrimų rezultatai, šiandien kelia juoką pro ašaras, arba tiesiog ašaras, jei ir patys nukentėjote negalėdami gauti vaistų.
15 metų kurta e. sveikata, kuriai išleista apie 40 mln. eurų, geriausiai veikia kaip viešojo sektoriaus ligų iliustracija. Informacija, kiek senjorų per savaitės laiką po garsiosios liūties „susigadino” nervus ir sveikatą bandydami užsiregistruoti konsultacijai ar įsigyti vaistų, panašu, kad netaps reklaminio siužeto objektu. Žinoma, su šia sistema dirbantys pasakytų – problemų joje tiek, kad liūtis tik parodė žaizdos gilumą.
Tad valdžios už mokesčių mokėtojų pinigus pirkta reklama – ne informacinis turinys apie pasiektus rezultatus. Ją žiūrėti reiktų ,,su žiupsneliu druskos”. Arba įsivaizduojant, kad jos kampe kabo nematoma žvaigždutė – tokia reklama mažai skiriasi nuo jau mums įprastų „Visos prekės tik po 1 eurą*“ arba ,,Pigiau nerasite*”. Deja, prieš valdžios reklamą vartotojų teisės bejėgės.
