Koronavirusas jau pasiglemžė kelių gyventojų gyvybes, kasdien identifikuojamos kelios dešimtys naujų atvejų. Sveikata, žinoma, svarbiausia. Tačiau akivaizdu, kad „kieto nusileidimo“ neišvengsime ir ekonomikoje. Šalyje paskelbus visuotinį karantiną, viešbučiams, kavinėms ir restoranams užvėrus duris, apie šeštadalį šalies dirbančiųjų šiuo metu nedirba. Sumažėjęs ekonomikos aktyvumas atsispindi net elektros energijos suvartojimo suvestinėse, o Lietuvos bankas piešia ekonominės raidos scenarijus, pagal kuriuos Lietuvos ekonomika 2020 m. smuks nuo 3,4 proc. iki itin grėsmingai skambančių 20,8 proc.
Vyriausybės parengtame koronaviruso sukeltų pasekmių mažinimo priemonių plane atlyginimų subsidijos įmonėms, kurios buvo priverstos laikinai sustabdyti veiklą, išmokos savarankiškai dirbantiesiems, mokestinės paskolos, mokesčių mokėjimo atidėjimas, atleidimas nuo delspinigių, rekomendacijos savivaldybėms atleisti mokesčių mokėtojus nuo komercinės paskirties nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių. Dar daugiau – supaprastinta kreipimosi į mokesčių administratorių tvarka, kuria privalo vadovautis įmonės, norinčios atidėti mokesčių mokėjimą.
Visos priemonės – tikrai reikalingos ir savalaikės. Juk tuo metu, kai tūkstančiai įmonių negauna jokių pajamų, atsiskaitymai yra sutrikę, ir neaišku, kada klientai apmokės už gautas prekes ar paslaugas, mokesčius susimokėti tampa „misija neįmanoma“. Ką jau kalbėti apie tai, kad dalis jų mokama „į ateitį“ – avansu.
Stengiasi ir Seimo nariai – registruojami projektai, kuriais siekiama bent metams nukelti transporto priemonės registracijos mokesčio įsigaliojimą, siūloma mažinti PVM maitinimo ir gėrimų teikimo paslaugoms. Išties, neaišku, kiek laiko užsitęs karantinas, kiek gyventojų nesugrįš į darbo vietas ir netekę pajamų turės sunkumų apsirūpinti net būtiniausiomis prekėmis, jau nekalbant apie naujų mokesčių mokėjimą. O kiek kavinių, restoranų ir viešbučių ant savo durų užkabins spyną „su visam“.
Dėl beveik dešimtadaliu nukritusio zloto kurso atsivėrus sienoms dar labiau padidės pagunda gerokai ištuštėjusį piniginių turinį palikti Lenkijoje – dėl mažo PVM maisto produktams ir kaimynų rinkos dydžio apsipirkti ten jau ir taip įprato daugelis lietuvių. Tad ir siūlomos įvairios priemonės, kurios bent kiek paskatintų tiek tiesiogiai paveiktų sektorių, tiek visos ekonomikos atsigavimą.
Precedento neturinčiam ligos protrūkiui suvaldyti jėgas telkia ir savanoriai gyventojai, ir verslas. Laiku apsižiūrėjusi Vyriausybė pradėjo keisti įstatymus, kad dosniai aukojantieji ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliosios padėties metu nebūtų papildomai apmokestinti pridėtinės vertės mokesčiu ar paramą iš užsienio gaunančioms organizacijoms nereikėtų mokėti muito.
Svarstoma ir apie ateitį – kai ekonomikos variklį pagaliau pavyks pakurti, ar nevertėtų suteikti daugiau lankstumo darbo rinkai, kad žmonės galėtų atgauti bent dalį karantino metu prarastų pajamų įsidarbindami papildomai ar nors kelioms valandoms.
Sugrįžimą į darbo rinką ar išsilaikymą joje mažų pajamų gavėjams itin sunkins Sodros „grindys“, pagal kurias įmokas dirbant ne pilnu etatu reikia mokėti lyg nuo viso atlyginimo. Ypač toksiška tokia nuostata taptų, jei algos šalyje trauktųsi, o minimalusis atlyginimas išliktų toks pats.
Dalis dirbančiųjų darbo rinkoje paprasčiausiai taptų neįperkami – jau ir dabar šalyje yra regionų, kuriuose minimali mėnesinė alga siekė net 65 proc. vidutinio čia mokamo darbo užmokesčio. Neabejotinai, regionams, kur ilgalaikė bedarbystė didelė problema buvo net ir klestint ekonomikai, tokiems kaip Lazdijų r. Ignalinos r. ar Zarasų r., atsitiesti bus dar sunkiau nei, tarkim, Vilniui ar kitiems didiesiems miestams.
„Gerais laikais“ dėl visų šių priemonių – nuo PVM lengvatų iki darbo sąlygų lankstumo didinimo – buvo itin agresyviai laužomos ietys. Kritikai sakė, kad jos nėra svarbios ar pakankamai veiksmingos. Nenuostabu. Juk kai ekonomikos smagračiai sukasi su pagreičiu, valdžiai nekilo abejonių dėl verslo galimybių mokėti mokesčius avansu, neišgalintys darbuotojams mokėti minimaliosios mėnesinės algos net ir interneto komentatorių buvo siunčiami tiesiu taikymu bankrutuoti, mažesnis pridėtinės vertės mokestis – išvis buvo ne diskusijų objektas. Dar daugiau, dosniai aukojantieji labdarai, dažnai be užuolankų buvo vadinami sukčiais ar apgavikais, garantuotai randančiais būdą iš paramos pasipelnyti patiems.
Tačiau dabar, kai niūrūs debesys apsiniaukia ne tik virš ekonomikos, o pavojuje atsiduria šalies gyventojų sveikata ir netgi kai kurių jų gyvybė, tenka pripažinti, kad „leiskite veikti“ – kaip niekad aktualus. Tiek tiems, kurie vis dar veikia – dirba ar neatlygintinai savanoriauja, tiek ir tiems, kurie duris atverti ar į darbo rinką sugrįžti galės gal tik po kelių mėnesių.
Galiausiai, jei ką gero galėtumėm išmokti iš šios nelaimės, tai turbūt kad didžiausios epidemijos prasideda nuo vieno sergančio. O tokių įmonių, kurių imunitetas šlubuoja ir kurioms reikalingos kuo geresnės veiklos sąlygos, ekonomikoje yra visuomet. Net ir geriausiu metu yra labdaros organizacijų, kurios nesulaukia paramos, vien dėl galiojančių „kreivų“ taisyklių. Net ir klestint ekonomikai yra tų, kuriems sunku patekti į darbo rinką. Tad reiktų pasvarstyti, ar kai kurios dabartinės priemonės neturėtų prigyti ilgesniam laikui.
