Neprisimenate, kur pasidėjote savo raktus? Ką jau kalbėti apie tai, kad atsimintumėte, ką dovanų gavote 2004-aisiais.
Visgi, stengiantis atsakyti į pastarąjį klausimą šiais metais galvą pasukti gali tekti. Jei nuo 2004 metų skolinotės ar dovanų gavote grynųjų pinigų, už kuriuos vėliau įsigijote didesnės kaip 15 000 eurų vertės turto – butą, automobilį, paveikslą ar baldus – iki birželio pabaigos apie šias dovanas ar paskolas reikės informuoti VMI.
Naująją deklaraciją reiks pildyti tiems, kurie dovanos ar paskolos neužregistravo pas notarą. Suklysti nevalia – tikslinant naująją deklaraciją po nustatyto termino, naujų šaltinių jau niekada nebegalėsite įrašyti – tik tikslinti informaciją apie jau įrašytus. Suklydusių ar pamiršusių deklaruoti gautas dovanas ir pasiskolintas lėšas ateityje gali laukti nemaloni staigmena – VMI galės prilyginti šias lėšas ne dovanojimo būdu gautoms pajamoms ir apmokestinti jas 15 proc. GPM tarifu.
Jei stambus pirkinys – dar tik jūsų planuose, bet jau kuris laikas kaupiate lėšas jam įsigyti, pasiskolintus ir dovanotus pinigus, kuriuos planuojate šiam tikslui panaudoti, taip pat būtų geriau deklaruoti. Kitu atveju, gali tekti mokesčių inspektoriui įrodinėti, kad nesate nusikaltėlis ar kyšininkas.
Ko gi siekiama šia nauja kontrolės priemone? VMI teigimu, bus lengviau kovoti su neteisėto praturtėjimo atvejais, kai asmuo turi didelės vertės turto, kurio įsigijimą pagrindžia skolos rašteliais ar teigia, kad gavo dideles sumas dovanų grynaisiais pinigais.
Savaime suprantama, visuomenę piktina rezonansinės istorijos apie už daugiau kaip milijoną litų grynaisiais įsigytą butą ir garažą.
Tačiau tokių istorijų per metus – dešimtys. Štai 2014 m. VMI nustatė 61 neteisėto praturtėjimo atvejį. Tačiau įsivaizduokite, kiek per šiuos metus buvo įsigyta didesnės nei 15 000 eurų vertės turto – sklypų, sodų namelių, butų, automobilių, akcijų ar protezų. Visiems šiems turtą įsigijusiems asmenims, jeigu jie šiam turtui įsigyti naudojo dovanų gautas ir pasiskolintas lėšas, įsigalios prievolė teikti naująjį pranešimą.
Absoliuti dauguma įmonių ir įstaigų veikloje naudojamų dokumentų turi būti saugomi nuo 1 iki 10 metų. Dažniausiai tik autorinės sutartys ir asmens sąskaitų kortelės, kurių gali prireikti žmogui apskaičiuojant senatvės pensiją, saugomos ilgiau. Tačiau mokesčių administratorius įsitikinęs, jog žmogaus atmintis net patikimesnė už dokumentų archyvą ar duomenų laikmeną, todėl joje gali užsilaikyti ir 12 metų senumo sandoriai.
Blogiausia, kad įsigaliojus tokiam, į praeitį nukreiptam reguliavimui, prasta atmintis jums gali kainuoti brangiau nei pamirštas sutuoktinio ar sutuoktinės gimtadienis. Nors ir nebūsite padaręs jokio nusikaltimo, atsiprašymais čia galite neišsipirkti – gali tekti pakratyti ir piniginę. Ir nesvarbu, kad 2005-aisiais niekas neliepė fiksuoti, ar atsiminti, ką paskolinote ar pasiskolinote.
Ką turėtų daryti kovą su neteisėtu praturtėjimu paskelbusi valstybė?
Pirma, kovoti su priežastimis ؘ– kad patys žmonės neturėtų poreikio slėpti pajamų. Tai padaryti galima mažinant apmokestinimą.
Antra, 15 000 eurų kartelė yra labai žema. Jei jau visuomenei dar vienas tikrinimas parduodamas po vėliava, jog skolintis iš giminaičių milijoną namui pirkti yra įtartina, tai kodėl papildoma deklaravimo prievolė užkraunama visiems, įsigijusiems, pavyzdžiui, apynaujį automobilį?
