Anot istorikų, XVII amžiaus Prancūzijoje, Finansų ministras susikvietė pirklius ir amatininkus pasitarti, kaip valdžia galėtų paskatinti ekonomiką. Vienas iš verslininkų neišlaikė ir sušuko: „nieko nedarykite, leiskite veikti”.
Anot moderniųjų laikų metraštininkų, JAV prezidentas R. Reiganas yra pasakęs, kad valdžios požiūris į verslą yra toks: „Jei įmonei sekasi – apmokestink, jei įmonė dar juda – suvaržyk, jei nebejuda – skirk paramą“.
Kažkas panašaus vyksta ir dabar Lietuvoje. Dalis valdžios žmonių lyg ir supranta, kad be verslo, veiklių žmonių – nieko nebus. Lyg ir norima, kad žmonės imtųsi iniciatyvos, darytų, kurtų, keptų, pieštų, konstruotų, pardavinėtų, investuotų, dirbtų ir uždirbtų. Juk tuo tikslu organizuojamos visokios programos, tokios kaip „verslumo skatinimas regionuose“. Juk todėl diskutuojama, ką padaryti, kad atsigautų regionai.
Bet juk viskas daug paprasčiau. Kokia bet kokio verslo esmė? Žmogus pradeda veikti. Apsisprendžia, surizikuoja ir pradeda kepti bandeles, kirpti šunis, vežioti žmones ar dažyti tvoras. Dažniausiai žmonės imasi verslo toje srityje, kur turi darbo patirties. Mėgstantis knebinėtis prie mašinų pradeda automobilių remonto verslą. Kepėja, dirbanti kepykloje, pradeda bandelių kepimo verslą.
Jei valdžia nori iš tikro paskatinti verslumą, reikia padaryti taip, kad iškepti pirmą bandelių partiją pardavimui būtų taip pat paprasta kaip iškepti bandelių namiškiams. Toje pačioje virtuvėje, ta pačia orkaite, tešlą maišant tuose pačiuose dubenyse. Ekonomistų terminais kalbant, įėjimo į rinką kaštai turėtų būti kuo mažesni. Kalbant paprastai – sugalvojai ir darai. Užsižiebė įkvėpimo kibirkštis – ir sieki svajonės.
Deja, yra ne taip. Bandelių pardavimui savo virtuvėje kepti negali, prieš tai nepateikęs krūvos dokumentų, neaprašęs bandelių kepimo proceso, nenubraižęs virtuvės brėžinio, ir negavęs maisto tvarkymo pažymėjimo. Ir tada dar neaišku. Pagal vienus įstatymas bandelių verslu iš savo virtuvės lyg ir galima užsiimti, pagal kitus – lyg ir ne. Kibirkštis gęsta, įkvėpimas slūgsta.
Eurobarometro apklausos rodo, kad beveiki du trečdaliai (58%) Lietuvos piliečių norėtų pradėti savo verslą. Pagal tai pirmaujame visoje ES. Deja, tik truputį daugiau nei trečdalis (37%) planuoja pradėti savo verslą. Kodėl? Vieni bijo bankrutuoti, kiti neturi pradinio kapitalo ar idėjų, treti – bijo biurokratinių kliūčių. Jokia valdžia neprikurs verslo idėjų ar neprivers žmonių rizikuoti, tačiau susitvarkyti savo kieme – sutvarkyti savo kuriamas taisykles – mažiausia, ką politikai gali padaryti skatindami žmonių verslumą.
O juk galėtų būti kitaip! Būtų galima leisti kepti bandeles namie, savo orkaitėje ir pardavinėti praeiviams. Savo virtuvėje, savo orkaitėje. Įdarbinant tą kapitalą, kurį žmogus jau turi. Įgalinant žmogų pasinaudoti savo ištekliais, o ne verčiant, imti paskolas, pirkti ar nuomoti pastatus. Jei versle sekasi ir reikės plėstis – žmogus pastatą nusipirks ir taip. Nusipirks ir profesionalią įrangą.
Senuose amerikietiškuose filmuose vaikai vasarą prie namų pardavinėja limonadą. Paprasta. Ar girdėjote apie apsinuodijimus, nusiskundimus dėl kokybės ar aptarnavimo? Bet turbūt visi girdėjote apie e-coli bakterijas parduotuvėje parduodamuose ekologiškose salotose ar vištos snapą šaldytuose kepsneliuose. Aš pats ryžių pakelyje esu radęs ir atsikandęs varžto. Netikėtumų pasitaiko, net ir prie griežčiausių taisyklių.
Mintis, kad jei nebus griežtos privalomos kontrolės ar privalomų elgesio su maistu kursų, tai kažkas specialiai ims kepti bandeles ir nuodyti žmones, yra prastos vaizduotės produktas. Jei kažkas tikrai nori užsiimti žmonių nuodijimu, licencijos ir išklausyti kursai tam nesukliudys. Štai JAV Oregono valstijoje religinis kultas 1984 m. apnuodijo 750 žmonių restoranuose apipurškę salotas salmonelėmis. Kodėl? Norėjo priversti žmones neateiti į savivaldos rinkimus ir taip paveikti rinkimų rezultatus savo kandidato naudai.
Galima atsisakyti nereikalingų taisyklių, galima atlaisvinti kontrolę. Gyvenimas, kai valdiškos institucijos nekvėpuoja tau į nugarą, yra ne kažkokie „laukiniai vakarai“, o tiesiog „vakarai“.
Tai jau ne kartą diskutuota, išbandyta, ar net išdirbta. Štai dar praeitoje kadencijoje buvo sudarytas nerizikingų veiklų sąrašas, kur licencijuojamą veiklą gali pradėti tik pateikęs prašymą, be jokių išankstinių patikrinimų. Paprastai tariant, verslą pradėti užtektų paskambinti ir pasakyti, „Sveiki, aš pradedu bandelių kepimo verslą“. Vėliau kada apsilankytų kokia komisija ir patikrintų. Galima tik pasidžiaugti, kad čia yra ne fantazija ir ne utopija. Lėtais žingsneliais kai kurios valdiškos institucijos link to juda.
Bet galima eiti ir toliau. Įsivaizduokite, kaip atsikvėptų kiekvienas smulkus verslininkas, jei jam nebereikėtų įrodinėti valdiškoms institucijoms, kad jis sugeba virti, kepti ar pardavinėti. Įsivaizduokite, kaip atsigautų žmonių savivertė, jei įrodinėjimo našta nuo žmogaus būtų perkelta ant valdiškos institucijos. Jei ne tu valdininkui turėtum įrodyti, kad nieko nepažeidei, bet, kad pažeidimą turėtų įrodyti valdiška institucija.
Lygiai taip reikia radikalaus įstatymų skaičiaus mažinimo ir pačių įstatymų trumpinimo. Reikia kokybės, o ne kiekybės. Taisyklių visi laikysis ne tada, kai kiekvienas kepėjas bijos inspekcijos, o tada, kai kiekvienas kepėjas per 5 minutes supras visus teisės aktus, reglamentuojančius bandelių kepimą.
Bandelių kepimas – tik pavyzdys. Bet jei žmogaus iniciatyvą suvaržysi bereikalingomis taisyklėmis, licencijomis ir mokesčiais, tai žmogaus iniciatyva užges. Čia tas pats, kas išasfaltuoti pievą, ant asfalto barstyti trąšas ir stebėtis, kodėl neauga žolė.
Nužudę iniciatyvą, vietoje aktyvių, veržlių, išdidžių ir savo ateitį kuriančių žmonių turėsime niurzgančius, pusiau-robotus, laukiančius išmaldos ar pašalpos. Valdžia turi netrukdyti, o dar geriau, įgalinti žmones veikti ir, garantuoju, tai bus geriausia ne tik regionų, bet visos Lietuvos proveržio programa.
