Lietuvoje jau trečią mėnesį galioja progresinis gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas. Jei iki šių metų gyventojų pajamos buvo apmokestinamos vienu – 15 proc. dydžio GPM, tai dabar taikomi du GPM tarifai. Darbo pajamos iki 120 vidutinių darbo užmokesčių (136 344 eurų per metus neatskaičius mokesčių) apmokestinamos 20 proc. tarifu, pajamos virš šios sumos – 27 proc. tarifu. Kitaip tariant, „ant popieriaus“ uždirbant daugiau kaip 11 362 eurus per mėnesį (apytiksliai – iki 6900 per mėnesį „į rankas”), šią sumą viršijanti pajamų dalis apmokestinama daugiau.
Didesnis mokesčio tarifas ateityje galios daugiau žmonių. Jau 2021 m. suma, nuo kurios bus mokamas didesnis GPM, sumažės perpus. Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad didesnė mokesčių našta neturėtų pasijausti dėl kartu su progresiniu GPM įvestų „Sodros“ įmokų lubų. Tai reiškia, kad minimi asmenys nuo atlyginimo dalies, viršijančios lubas, nebeturės mokėti socialinio draudimo įmokų.
Kam Lietuvai buvo reikalinga kelių tarifų GPM sistema? Juk tarptautiniai mokesčių ekspertai Baltijos šalis dažniausiai girdavo būtent dėl paprasto, aiškaus vieno tarifo proporcinio GPM. Pagrindinis įvestų progresinių mokesčių šalininkų argumentas – kova su nelygybe.
Išties, prieš porą savaičių Europos Komisija pristatė ataskaitą, kurioje teigiama, kad nelygybė Lietuvoje yra kritinėje padėtyje. Gini koeficientas, rodantis žmonių pajamų pasiskirstymą, 2017 m. Lietuvoje siekė 37.6, o ES – 30.7. Taip pat prieš porą metų atliktoje apklausoje Lietuva buvo tarp šalių, kurios gyventojai manė, kad pajamų skirtumai jų šalyje per dideli. Šiam teiginiui buvo linkę pritarti 96 proc. portugalų, 92 proc. lietuvių ir vokiečių.
Lietuvos politikai išsyk problemai rado „vaistą“ – progresinį GPM tarifą. Gaila, bet pirmas gydytojo pasirinkimas ne visuomet tinka pacientui. O diagnozė šįsyk buvo nustatyta paskubomis. Tad klausimas, ar progresiniai mokesčiai reikšmingai sumažins nelygybę Lietuvoje lieka atviras.
Juk pagrindinė nelygybės Lietuvoje priežastis – mažas pensijas gaunantys mūsų šalies senjorai. Būtent jų padėtis nelygybės atžvilgiu yra kritinė. Jei pažiūrėtume į tai, kiek žmonių gauna pajamas, mažesnes nei 60 proc. pajamų vidurkis, ES tokių senjorų yra 15 proc., o Lietuvoje – net 33 proc. Tuo tarpu darbingo amžiaus gyventojų, gaunančių 60 proc. vidurkio nesiekiančias pajamas Lietuvoje yra 19 proc., o ES – 17 proc.
O juk būtent pensijų gavėjai sudaro vis didesnę šalies gyventojų dalį. Visuomenė senėja, pensijos auga lėčiau nei darbo užmokestis, tad nelygybės problema tampa vis aštresnė. Kaip progresiniai mokesčiai gali padėti spręsti mažų pensijų problemą? Jei šių mokesčių būtų surenkama pakankamai nedaug, pavyzdžiui, dėl to, kad žmonių ratas, kuriems teks mokėti didesnius mokesčius būtų labai siauras, ir papildomos pajamos atitektų ne tiems nepasiturintiems namų ūkiams, atsakymas vienas – niekaip.
Taipogi, ar svarbu turėti keletą skirtingų GPM tarifų, ar svarbiau, kad uždirbantys mažiau, mažiau ir mokėtų? Tačiau, būtent tokią – de facto progresinę gyventojų pajamų apmokestinimo sistemą turėjome visada, net ir tada kai egzistavo vienintelis 15 proc. GPM tarifas, o kairieji progresinių šaukėsi kaip išganymo. Tik progresyvumas buvo užtikrinamas per neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). Mažiau uždirbančių šalies gyventojų pajamos buvo neapmokestinamos GPM.
Dar daugiau, dėl pastovaus NPD didinimo, mokesčių progresyvumas tik didėjo, o uždirbantys mažiau, mokėjo vis mažiau. Skirtumas, tarp to, kokio dydžio mokesčius moka 20 proc. didžiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų lyginant su 20 proc. mažiausias pajamas gaunančiųjų, 2007-2017 m. laikotarpiu Lietuvoje išaugo daugiau kaip 2 kartus. Paprastai tariant, pajamų mokesčių progresyvumas padvigubėjo. Pagal tai, kiek kartų skiriasi penktadalio didžiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų efektyvus pajamų mokesčio tarifas, lyginant su penktadaliu mažiausias pajamas gaunančiųjų, 2017 m. gerokai pralenkėme kaimynines šalis, taip pat tokias Vakarų Europos valstybes, kaip Prancūzija ar Airija. O juk abiejose nuo seno galioja progresiniai mokesčiai! Tačiau nelygybė nesumažėjo.
Tad panašu, kad vien mokesčių tarifų keitimo nepakaks. Sprendžiant nelygybės rebusą daug svarbiau, kad socialinė parama būtų taikli ir pasiektų tuos, kuriems ji yra labiausiai reikalinga. Kad neprasmegtume demografinėje duobėje ar neįkliūtumėme į nedarbo spąstus nuo didžiųjų centrų nutolusiuose regionuose, o šalies gyventojai galėtų kaip ilgiau išlikti darbo rinkoje.
Ir svarbiausia, kad kaskart kaip burtažodį kartodami žodį „nelygybė” nepamirštume didžiausios problemos – skurdo. Svarbu nesileisti klaidinamiems bandančių supainioti šias dvi sąvokas. Nes skirtingoms ligoms – ir gydymas turėtų būti skirtingas.
