Švedų ekonomistas neseniai Upsalos universitete pristatė savo tyrimą „The Laffer curve for high incomes“, kuriame išanalizavęs statistinius duomenis įrodė, kad Austrija, Belgija, Danija, Suomija ir Švedija galėtų padidinti biudžeto pajamas, jei sumažintų mokesčių naštą. Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikės Ievos Valeškaitės, tai aktualu Lietuvai, kurioje vis bandoma išrasti naują progresinių mokesčių „dviratį“.
Ievą Valeškaitą kalbina portalas www.lzinios.lt
– Lietuvoje netyla kalbos apie progresinius mokesčius, kaip šioje diskusijoje galėtų pasitarnauti Jacobo Lundbergo tyrimas?
– J. Lundbergo tyrimas paremtas Lafero kreivės išraiška. 1974-aisiais JAV ekonomistas Arthuras Lafferas ryšį tarp mokesčių tarifų ir mokesčių pajamų pavaizdavo kreive, kuri ilgainiui ir pradėta vadinti autoriaus vardu – Lafero kreive. Ši kreivė rodo, kad mokesčių didinimas gali padidinti mokesčių pajamas, bet lygiai taip gali jas ir sumažinti, o mokesčių mažinimas – padidinti. T.y. didėjant mokesčių naštai, dalis mokėtojų gali pasitraukti į „šešėlį“, arba jiems gali nebeapsimokėti užsiimti ekonomine veikla. Tai rodo, jog ryšys tarp mokesčių didinimo nėra toks paprastas, kaip dažniausiai atrodo valdžiai – padidinsime mokesčius ir taip papildysime biudžetą.
Kad didinant mokesčių tarifus ar plečiant mokesčių mokėtojų ratą, ne visuomet galima tikėtis surinkti daugiau pajamų, rodo ir praktika. Pavyzdžiui, 2009 m. Lietuvoje pakėlus dividendams tenkančią mokesčių naštą nuo 15 iki 26 proc., buvo surinkta trigubai pajamų. Arba 2012 m. apmokestinus gyventojams priklausantį nekilnojamąjį turtą, nepavyko surinkti trijų ketvirtadalių planuotų pajamų: surinkta 3,8 mln. litų vietoje planuotų 17 mln. litų. Tai galioja ir diskusijoje apie progresinius mokesčius – Lietuvoje darbo mokesčių našta (41,2 proc. uždirbantiems vidutinį darbo užmokestį) jau šiuo metu yra didesnė nei tyrime analizuojamų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybių narių vidurkis (36 proc.). Tad dar labiau padidinus mokestinę naštą, tikėtina, kad dalis mokesčių mokėtojų rinktųsi minimizuoti pajamas kitais legaliais būdais arba atsitraukdami į „šešėlį“.
– Jei trumpai – kokia pagrindinė Jacobo Lundbergo tyrimo mintis?
– J. Lundbergas savo tyrimo išvadose teigia, kad 5 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalys narės – Austrija, Belgija, Danija, Suomija ir Švedija galėtų padidinti biudžeto pajamas, sumažindamos mokesčių naštą.
– J. Lundbergas tyrime naudoja labiau ekonomiškai pažengusias valstybes, ar tikrai jo idėjas galima pritaikyti Lietuvoje?
– J. Lundbergas savo tyrime nagrinėja ir kai kurias Rytų Europos valstybes – Lenkiją, Čekijos Respubliką ar Slovakiją. Kaip jau minėta aukščiau, pati idėja įvertinti, kokio dydžio mokesčių tarifas gyventojams jau būtų nepakeliamas, nėra kažkokia didelė naujovė. J. Lundbergo tyrimas eilinį kartą patvirtina, kad primityvus buhalterinis mąstymas, kalbant apie esminius mokesčių pakeitimus neveikia. Kitaip sakant, ryšys tarp mokesčių tarifo ir mokesčių pajamų nėra tiesinis. Praktikoje esminis sunkumas pritaikant Lafero kreivės logiką – išsiaiškinti, kurioje Lafero kreivės vietoje šalis yra atsidūrusi, t.y., ar padidinus mokesčių tarifus mokesčių pajamos augs, ar atvirkščiai – kris.
– Ar galima pasinaudoti jo metodologija ir apskaičiuoti naudą/kaštus, jei Lietuvoje bus įgyvendinta planuojami mokestiniai pokyčiai?
– Metodologijų esama įvairių – pats J. Lundbergas savo tyrimo literatūros apžvalgos dalyje mini bent keletą. Jo naudojamą metodologiją taip pat galima kvestionuoti, pavyzdžiui, vertindamas mokesčių naštą, jis traukia tik dalį socialinio draudimo įmokų. Iš aprašymo nėra aišku, ar jis netraukia vadinamosios „darbdavio“ „Sodros“ įmokų dalies. Jei taip, tuomet toks požiūris nėra teisingas – nesvarbu, kaip įmokos yra vadinamos – darbdavio ar darbuotojo – jos yra darbo vietos kaštų dalis ir tikrasis jų mokėtojas yra darbuotojas. Nepaisant metodologijos netikslumų, sveikintina prieš planuojant naujus mokestinius pokyčius remtis analize. Šiuo metu analizuodami teikiamus teisės aktų projektus labai dažnai susiduriame su tuo, kad jų poveikio rengėjai net nesistengia įvertinti arba vertina labai buhalteriškai – t.y., negalvodami apie platesnį poveikį ekonomikai. Pavyzdžiui, galvojama, jog padidinus įmokų tarifą 2 kartus, bus surinkta 2 kartus daugiau pajamų, bet neįvertinama, kaip tai atsilieps darbo rinkai, kiek žmonių pasitrauks į „šešėlį“ ar kiek įmonių turės nutraukti veiklą.
– Be J. Lundbergo yra ir daugiau ekonomistų, kurie nagrinėjo/a mokesčių temą. Kokios šiuo metu vyrauja „mados“ (požiūriai) ekonomikos akademiniame pasaulyje mokesčių klausimu?
– Sėkmingos mokesčių sistemos jau senai statomos ant 4 pagrindinių „dramblių“ – paprastumo, efektyvumo, teisingumo ir nuspėjamumo. Kaip pertvarkyti mokesčių sistemas, kad jos kuo geriau atitiktų šiuos principus – uždavinys ties kuriomis nuolat darbuojasi mokesčių srities ekonomistai. Klausimai, kuriuos jie nuolat kelia savo darbe – kas turėtų mokėti mokesčius, kas paskatintų savanorišką mokesčių mokėjimą ir t.t. Atsakymai į juos nėra nei paprasti, nei vienareikšmiški – jie labai priklauso nuo to, kokiu požiūriu į žmogų ar ekonomiką vadovaujamasi. Galų gale, visų 4 tikslų dažnai vienu metu net neįmanoma pasiekti, nes jie gali būti vienas kitam prieštaringi. Pavyzdžiui, bandymas užkaišyti visas įmanomas „skyles“ ir labai aiškiai įstatymais apibrėžti kiekvieną praktikoje pasitaikančią situaciją, gali padaryti mokesčių sistemą labai sudėtinga. Kalbant apie naujausias tendencijas, domimasi, kaip galima paraginti gyventojus savanoriškai mokėti mokesčius. Pavyzdžiui, šių metų Nobelio ekonomikos premijos laimėtojas Richardas Thaleris, savo darbuose apjungiantis ekonomikos ir psichologijos disciplinas, teigia, jog mokesčių mokėjimą labiausiai skatina ne bausmių griežtumas ar papildoma informacija, kur kreiptis pagalbos, kilus papildomų klausimų, bet manymas, jog ir kiti mokesčių mokėtojai moka mokesčius. Tai – vėlgi priminimas, kad svarbu išlaikyti balansą tarp tų priemonių, kurios orientuotos į griežtesnę kontrolę ir bausmes, ir tų, kurios lemia šešėlinės ekonomikos atsiradimo priežastis – mokesčius ir reguliavimus, ir yra nukreiptos į palankesnį ekonominės veiklos aplinkos kūrimą. „Šešėlio“ negalima matyti tik kaip nusikalstamos veiklos. Šešėlinė ekonomika yra ekonominė veikla, kurioje sukuriama vertė, kurioje žmonės reaguoja į ekonomines paskatas. Kuo lengviau veikti legaliai, tuo mažiau norinčių veikti šešėlyje.
– Koks jūsų požiūris į dabar siūlomus progresinių mokesčių įvedimo projektus, kurių svarstymas Seime nukeltas į pavasarį?
– Pasiūlymų esama bent keletas – vienais siekiama labiau apmokestinti uždirbančius daugiau kaip 1267 eurus „į rankas“ per mėnesį. Kitu siūloma mažinti GPM tarifą uždirbantiems iki 1368 eurų, o kitiems – mokesčius padidinti. Tačiau iš pasiūlymų atrodo, kad nei siūlomi tarifai, nei ribos, nuo kurių jie taikomi, nėra paremti detalesne analize.
Kyla pavojus, jog net jei daliai mokesčių mokėtojų mokesčiai bus sumažinti, pats progresinių mokesčių įvedimas atvers Pandoros skrynią – bus nuolat bandoma didinti mokesčius. Taip jau įvyko su vadinamuoju „prabangaus“ nekilnojamojo turto mokesčiu. Jį įvedus riba, nuo kurios turtas buvo apmokestinamas siekė 1 mln. litų, dabar ji sumažinta iki 220 tūkst. eurų ir nuolat siūloma leisti ją žemiau, taip apmokestinant ne tik „prabangų“ nekilnojamąjį turtą, bet ir eilinius gyventojus, už paskolą įsigijusius 3 kambarių butą viename iš didžiųjų šalies miestų. Reikia nepamiršti, kad jau dabar daugiau uždirbantieji yra pagrindiniai šalies biudžeto pildytojai – penktadalis daugiausiai uždirbančiųjų suneša daugiau nei pusę GPM mokesčio pajamų.
