LLRI prezidentė Elena Leontjeva.
Neregėti darbo rinkos poreikiai paskatino Lietuvos valdžią praregėti. Bedarbių šalpos sistemą žadama pertvarkyti taip, kad ji neįkalintų žmonių ilgalaikėje bedarbystėje, bet įgalintų kuo greičiau grįžti į darbo rinką. Valdžia garsiai pripažįsta, kad esama bedarbių pašalpų sistema gadina žmones.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) tyrimai jau seniai signalizavo pavojų – nedarbo spąstai Lietuvoje vieni didžiausių ES. 2020 m. Lietuvoje jie sudarė 86,9%, kai euro zonos vidurkis buvo 73,7%. Latvijoje nedarbo spąstai siekė 83%, o Estijoje – tik 31,4%. LLRI apklausos duomenimis, tik 8% įmonių šiandien nestokoja darbuotojų, o daugiau kaip pusė jų įdarbintų iki 20% papildomų darbuotojų ir dar trečdalis priimtų į darbą net virš 20% darbuotojų.
Į darbdavių raginimus, kad valdžia panaikintų perteklinę biurokratiją ir įmonės galėtų atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių, neretai girdime atsišaukimus: „Lai pirma įdarbina mūsų bedarbius.“ Dabar ši replika jau atgręžta valdžiai. Juk darbdavio misija yra sujungti ribotus išteklius, kad teiktų didžiausią vaisingumą ir sukurtų maksimalią vertę vartotojams – taigi, visiems mums. Jeigu darbdavys ims auklėti nenorinčius dirbti, ekonomikos efektyvumui ateis tamsūs laikai. Užtai valdžios funkcija – rūpintis bedaliais, ypač tais, kurie tokiais tapo dėl netoliaregės politikos.
Prisilietusi prie socialinių žaizdų, įkalinančių bedarbystėje, valdžia geriau žinos, kokios pašalpų sistemos vengti ateityje ir kokios pagalbos reikia, kad žmonės būtų įgalinti dirbti. Juk bedarbių kvalifikacija dažniausiai neatitinka rinkos poreikių, o atsakomybės įgūdžiai, būtini bet kokiame darbe, – prarasti.
Bedarbius neretai įkalina skolos, netgi ir savo vaikams, tad vengdami atsakomybės, jie renkasi verstis neapskaitoma veikla, kuri ilgam įtraukia į šešėlio verpetus. Vaduoti žmones iš šių bėdų bus nelengva, tačiau tai padės išvengti klaidingos politikos ateityje. Juk svarbu neprijaukinti prie pašalpų jaunosios kartos. O ji tuo keliu jau žengia.
Tuo pat metu, kai Lietuvoje imamasi nusimesti šį valdžios licencijuotą nedarbą, Europoje plinta judėjimas, kuris veda į aklavietę daugybę nekaltų žmonių. ES renkami parašai po peticija, reikalaujančia, kad Bendrija garantuotų kiekvienam piliečiui universalias besąlygines pajamas.
Kiekvieną dieną vis daugiau žmonių pasirašo peticiją, ir Europos mokyklose bei universitetuose vyksta debatai apie tai, kodėl aprūpinti kiekvieną žmogų yra valdžios prievolė. Jauni žmonės išmoksta pagrįsti (ir kartu įtiki), kad gyvenimas be rūpesčių pagerina žmogaus psichinę sveikatą, atveria menui ir kūrybai, išlaisvina nuo darbo dėl pragyvenimo.
Jaunimas gundomas idėja, kad ES privalo kiekvienam piliečiui garantuoti kasdienę duoną, būstą ir komunalines paslaugas. Greta to ir internetą, televizorių ir šaldytuvą, kurį ES turės prikrauti tvarių ir alergijos nesukeliančių produktų. Kas visą tai uždirbs, nėra klausiama. Kaip nėra klausiama, o kas valys tualetus? Tai, kad jaunimas, pradedant nuo mokyklos suolo, yra gundomas idėja, jog galima gyventi nieko neduodant visuomenei, yra rimtas pavojaus signalas. Gyventi be vargo, be darbo – tai vis dažniau pakišama žmogui kaip laimės formulė ir svajonė. Tiesa, čia nėra nieko naujo. Tai – moderniai atkartotas pagrindinis komunizmo principas „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. Besąlyginės pajamos reiškia, kad duotos nepriklausomai nuo indėlio į gerovės kūrimą. Nepriklausomai nuo gerovės kūrimo apskritai. Tai antropologinis ir ekonominis analfabetizmas.
Nors komunizmas ne kartą žlugo, o jo besąlyginė duona badu numarino milijonus žmonių, komunizmo manifestas ir toliau braidžioja po Europą. Apsikarstęs gerovės valstybės pašalpomis, jis bando paslėpti savo pražūtingą kilmę. Tad bedarbių, kuriuos šiandien bandoma grąžinti į darbo rinką, tragedijos, yra rimtas perspėjimas apie žmogaus prigimčiai suduodamą besąlyginių pašalpų smūgį.
Komentaras buvo publikuotas savaitraštyje „Verslo žinios“ ir naujienų portale vz.lt
