Seimas pritarė siūlymui riboti, kiek miško gali įsigyti vienas ar susiję asmenys, – ne daugiau kaip 1500 hektarų. Nuosavybės ribojimas galios tik būsimiems miškų ūkio paskirties žemės sandoriams.
Deja, Seimas užsimerkė prieš argumentus, kuriuos teikė projektui nepritarusios Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Konkurencijos taryba. Institucijos atkreipia dėmesį, toks ribojimas sunkiai įgyvendinamas, taigi kelia korupcijos rizikas, taip pat iškraipo konkurenciją. Juk ribojimas yra naudingas tik daliai, jau dabar daugiau kaip 1500 hektarų miškų turinčių savininkų. Pirmiausia, daugiausia miško turinčiam valstybiniam bizniui – Valstybinių miškų urėdijai. Jai priklauso didžiausi miškų plotai, automatiškai ji įgis pranašumą vystyti ūkinę veiklą.
Įdomus faktas, kad Lietuvoje valstybei priklauso daugiau kaip du trečdaliai visų miškų. Įprastai Europos sąjungos valstybėse yra atvirkščiai, t.y. vidutiniškai 60 procentų miškų priklauso privatiems savininkams. Pavyzdžiui, Švedijoje 78 proc. miškų yra privatūs, Danijoje – 76 proc. (2015 m. duomenys). Taigi, klaidinga yra politikų prielaida, kad miškai bus labiau apsaugoti, kai privatiems savininkams bus apribota nuosavybės teisė iki ploto, kurio dydis panašu nustatytas iš „lubų“. Kodėl pasirinkta būtent 1500 ha? Pagrindimo nėra pateikiama.
Kurdami privilegijas kam patinka, parlamentarai ignoruoja ir tai, kad naujas ribojimas niekaip nesusijęs su siekiu išsaugoti natūralius Lietuvos miškus, apsaugoti juos nuo pavertimo pramoniniais. Juk jau dabar miško naudojimo paskirtis ir apdirbimo mastai yra reguliuojami kitais teisės aktais. Tuo labiau, kad Lietuvoje, 2015 metų duomenimis, valstybei priklausė 61,4 proc. visų miškų, o privatiems subjektams – 38,6 proc. O ir iš privačių – dauguma – labai smulkūs savininkai. Kaip, esant tokioms proporcijoms, draudimas plėsti miškų plotą daugiau kaip iki 1500 ha padės išsaugoti išsaugoti šį Lietuvos turtą? Daug efektyviau būtų reguliuoti ir užtikrinti, kad veiktų esami reguliavimai, reglamentuojantys išteklių naudojimą bei atkūrimą.
Buldozeriu naują įstatymą prastūmusiems Seimo nariams, panašu, nerūpi ir tai, kad savininkų ribojimai mažina mūsų šalies investicinį patrauklumą. Investicijų Lietuvai ypač reikia, o rinkdamiesi, kur investuoti, verslininkai visada įvertina – kiek stabili yra šalies teisinė bazė, kiek užtikrinamos savininkų teisės. Be to, specialistų vertinimu, dėl medžių augimo ciklo miškų ūkiui reikia didelių plotų: norint kasmet surinkti vieno hektaro medienos reikalinga turėti 100 ha įvairaus amžiaus miškų, o norint pasiekti, kad medienos perdirbimo įmonė veiktų pelningai, reikia per 10 tūkst. ha miško. Medienos perdirbimo įmonėms, kurios planuoja vystydamos savo verslą įsigyti miško plotus, verslo plėtros galimybė būtų tiesiog užkirsta.
Dar daugiau, reguliavimas nenaudingas ir smulkių miškų savininkams. Įsivaizduokite, jei Jūs norite parduoti mišką – įsigaliojęs ribojimas sumažins galimybes derėtis dėl kainos, nes parduoti jau galėsite ne visiems.
Taigi, apibendrinant belieka konstatuoti, kad miškų nuosavybės ribojimai pažeidžia teisėkūros proporcingumo, tikslingumo ir pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principus. Vietoje paskatų tinkamai naudotis mišku ir tausoti išteklius kūrimo, politikai tiesiog siūlo riboti miško įsigijimą. O tai niekaip nereiškia, kad miškais bus rūpinamasi geriau. Siekiant tinkamos miško ūkio paskirties žemės naudojimo užtektų optimizuoti jau galiojančių reikalavimų naudoti miško išteklius laikymosi priežiūrą, pavyzdžiui, kirtimų ar atsodinimo reikalavimų laikymąsi.
